Žirgų sportas

Žirgų̃ spòrtas, sporto šaka – jojimas arba važiavimas žirgais. Rezultatas labai priklauso nuo sportininko ir žirgo bendradarbiavimo kokybės, todėl treniruotėse svarbu pasiekti, kad žirgas suprastų, ko iš jo reikalaujama, ir pats stengtųsi tai atlikti.

Tarptautinė žirgų sporto federacija (pranc. Fédération Equestre Internationale, FEI; 1964–1986 prezidentas Edinburgo hercogas Pilypas, Philip; Didžiosios Britanijos Karalienės Elžbietos II vyras, nuo 2006 – Jordanijos princesė Haja, Haya) įkurta 1921. 2012 jai priklausė 134 šalys. Kultivuojamos 7 rungtys, iš jų 3 olimpinės – konkūrai, dailusis jojimas (išjodinėjimas), trikovė, kitos – reiningas, ištvermės jojimas, važiavimas kinkiniais ir voltižiravimas. Rengiamos ir neįgaliųjų žirgų sporto varžybos.

Tarptautinei žirgų sporto federacijai nepriklauso jojimo ir ristūnų lenktynės (klaidinga ristūnais vadinti jojamųjų veislių žirgus), daugybė regioninių bei nacionalinių rungčių, taip pat polas (šis komandinis žaidimas pirmasis iš žirgų sporto rungčių pasirodė olimpinėse žaidynėse – II olimpinės žaidynės, 1900, vyko polo varžybos).

Populiariausia žirgų sporto rungtis – konkūrai (iš pranc. concours; angl. jumping) – kliūtinis jojimas griaunamų 6–17 kliūčių maršrute (parkūre). Kiekvienas dalyvis startuoja atskirai. Taisyklių pažeidimai vertinami baudos taškais arba baudos sekundėmis. Runtyniaujama aptvertoje smėlio arba žolės aikštėje.

Aukščiausiojo lygio varžybose kliūčių aukštis iki 160 cm, plotis iki 200 cm; aukštesnės negu 170 cm kliūtys naudojamos tik šuolio galingumo rungtyje. Praeityje buvo mėgstama siekti šuolio į aukštį ir tolį rekordų (pasaulio aukščio rekordą 1949 Čilėje pasiekė kapitonas A. L. Moralesas su žirgu Huaso ex-Faithful – 2,47 m, tolio – 1975 Pietų Afrikos Respublikos sportininkas A. Ferreira, su žirgu Something įveikęs 8,40 m pločio vandens griovį).

Dailiojo jojimo įgūdžių įgyjama išjodinėjimu – žirgo fizinių ir psichinių savybių lavinimu per sistemingą treniruotės procesą. Pagrindinis išjodinėjimas būtinas bet kurioje rungtyje, dailiojo jojimo rungtyje dalyvaujantiems žirgams privaloma vadinamoji aukštoji jojimo mokykla – jie atlieka sudėtingiausius judesius (suktukas, pasažus ir kita, įvairius jų derinius). Sunkiausia dailiojo jojimo rungtis – Didžiojo prizo (Grand Prix) varžybos. Pagrindinė čempionatų rungtis – laisvoji programa pagal Didžiojo prizo varžybų reikalavimus. Atliekama su muzika. Varžybos vyksta 60 × 20 m smėlio aikštėje, aptvertoje 30 cm aukščio tvorele. Vertinama balais.

Trikovė susideda iš pagrindinio išjodinėjimo testo (be vadinamosios aukštosios jojimo mokyklos), laukų jojimo ir konkūro (kliūtys iki 120 cm). Laukų jojimas vyksta raižytoje vietovėje įveikiant negriaunamas 120 cm aukščio kliūtis; yra kliūčių, įkomponuotų sekliame vandenyje. Priklausomai nuo varžybų sunkumo klasės, šuolių skaičius 32–45, nuotolis 4160–7410 m, reikalaujamas jojimo greitis 520–570 m/min. Vertinama baudos taškais.

Reiningas – Jungtinių Amerikos Valstijų kaubojiško vesterno stiliaus išjodinėjimo varžybos apvalioje smėlio arenoje. Jojama Amerikos ketvirtmylių veislės (quarter horse) žirgais, kurių atliekamų žaibiškų sukinių neišlaikytų jokios kitos žirgų veislės kojų sausgyslės. Vertinama balais. Vyksta pasaulio čempionatai.

Ištvermės jojimas – ilgų nuotolių jojimas per vieną dieną su veterinariniais kontrolės punktais. Klasikinis nuotolis 160 km (100 mylių); jojama 80 km ir trumpesni nuotoliai. Žirgų būklė tikrinama prieš startą, trasoje ir finiše. Laimi raitelis, pirmas finišavęs ir išlaikęs veterinarinį patikrinimą po finišo. Laimėtojų vidutinis greitis 17–20 km/h; geriausių rezultatų pasiekia ištvermingieji arabų veislės žirgai.

Važiavimas kinkiniais susideda iš važiavimo manieže, lauko kliūčių įveikimo ir aikštėje įrengto kliūčių maršruto įveikimo. Vyksta keturkinkių, dvikinkių ir vienkinkių varžybos, jų pasaulio ir žemynų čempionatai. Vertinama baudos taškais.

Voltižiravimas – gimnastika ant ratu bėgančio žirgo, pabalnoto specialiu balnu su rankenomis. Dažniausiai rungtyniauja buvę gimnastai.

Žirgų sportas viena seniausių sporto šakų. 682 pr. Kr. važiavimo ketvertu žirgų varžybos vyko XXV Olimpijos žaidynėse. Šiuolaikinio žirgų sporto pradžia laikytinos 1868 Dublino Royal Horse Show varžybos. 19 a. pabaigoje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko šuolių per kliūtis varžybos. II olimpinėse žaidynėse, 1900, ir IV olimpinėse žaidynėse, 1908, vyko polo varžybos, o V olimpinėse žaidynėse, 1912, oficialioje programoje jau buvo 3 rungtys – konkūrai, dailusis jojimas ir trikovė (pirmasis čempionas švedas C. Bondė, Bonde); iki 1920 olimpinės žirgų sporto varžybos vykdavo pagal nacionalines rengėjų taisykles. 1921 P. de Kuberteno (de Coubertin) iniciatyva parengtos taisyklės ir 8 šalių atstovai įkūrė Tarptautinę žirgų sporto federaciją (Fédération Equestre Internationale, FEI). Nuo 1953 rengiami konkūrų pasaulio čempionatai (pirmasis čempionas ispanas F. Gojaga, Goyoaga; 1965–74 įvyko 3 moterų čempionatai, vėliau moterys ir vyrai dalyvauja kartu lygiomis teisėmis), nuo 1957 – Europos čempionatai (pirmasis čempionas vokietis H. G. Vinkleris, Winkler; jis 1956–1976 XVI–XXI olimpinės žaidynės laimėjo 5 aukso, 1 sidabro, 1 bronzos medalį, 1954 ir 1955 tapo pasaulio čempionu, sėkmingiausiai rungtyniavo su kumele Hala, Halla, kuriai Vokietijos raitelių olimpinėje bazėje pastatytas paminklas). 1927–1962 vyko Tarptautinės žirgų sporto federacijos išjodinėjimo, nuo 1966 vyksta pasaulio dailiojo jojimo čempionatai (pirmasis čempionas vokietis J. Nekermanas, Neckermann; 1970 čempionė SSRS raitelė E. Petuškova laimėjo ir XX olimpines žaidynes, 1972). Europos dailiojo jojimo čempionatai vyksta nuo 1963 (pirmasis čempionas šveicaras H. Šamartenas, Chammartin). Pasaulio ir Europos čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse daugiausia laimėjimų pasiekė Vokietijos raiteliai.

Nuo 1978 Tarptautinė žirgų sporto federacija rengia (halėse rudenį–pavasarį) konkūrų Pasaulio taurės varžybas (13-oje atrankos lygų dalyvauja apie 1,5 tūkstančių viso pasaulio raitelių, finalo prestižas prilygsta pasaulio čempionatui; austras H. Simonas, Simon, brazilas R. Pesoa, Pessoct, Vokietijos raitelė M. Michaels-Beerbaum, vokietis M. Ėningas, Ehning, laimėjo po 3 kartus), nuo 1986 – dailiojo jojimo Pasaulio taurės, rengia ir trikovės bei kinkinių Pasaulio taurės nuo 1994 poriniais metais tarp olimpinių žaidynių – pasaulio žirgų sporto žaidynes (angl. World Equestrian Games, WEG; programoje – visų 7 rungčių pasaulio čempionatai).

LIETUVOJE 19 a. vyko ristūnų lenktynės ant ežerų ledo, iki šiol išliko Sartų lenktynės (1933 jas pradėjo globoti Žemės ūkio rūmai, nuo to laiko jos tapo oficialios). 19 a. Vilniuje veikė Jojamųjų žirgų lenktynių draugija (Vilenskoje skakovoje obščestvo). Šiuolaikinis žirgų sportas radosi Lietuvos kavalerijos pulkuose. Nuo 1920 visi 3 pulkai – husarai (Kaune), ulonai (Alytuje), dragūnai (Tauragėje) – geresniam kareivių ir žirgų parengimui naudojo 8 km kliūtinį laukų jojimą. 1925 pulkai ėmė rengti savo konkūrų varžybėles. Pirmąsias oficialias žirgų sporto varžybas – kavalerijos pulkų raitųjų sporto rungtynes – 1929 06 16 Kaune surengė Kavalerijos štabas (programoje buvo atskiri karininkų ir puskarininkių konkūrai; karininkų žirgai buvo geresni, tai ir kliūtys 10–20 cm aukštesnės; tokia tvarka galiojo visose šalyse iki pat XIX olimpinių žaidynių, 1948); karininkų 120 cm aukščio konkūrą laimėjo vyriausiasis leitenantas Šakėnas su Azijatu (šuolio į aukštį rungtyje jis pasiekė pirmąjį Lietuvos rekordą – 1,75 m); puskarininkių – vyriausiasis puskarininkis K. Načajus. II kavalerijos pulkų raitųjų sporto rungtynių 1930 pagrindinį konkūrą ir Respublikos Prezidento pereinamąjį prizą – statulėlę Gloriją laimėjo vyriausiasis leitenantas Staniškis.

Kariuomenės vadovybė geriausius raitelius karininkus siuntė į garsias Vakarų Europos aukštąsias kavalerijos mokyklas. Pažangiausioje pasaulyje italų Pinerolo mokykloje 1928–29 mokėsi A. Andriūnas ir Ugianskis; J. Kukta, V. Zarauskas ir kiti baigė elitinę prancūzų Somiūro (įkurta 1768) mokyklą.

1931 III kavalerijos pulkų raitųjų sporto rungtynės sudomino tradicinių žirgų sporto šalių kavaleristus: švedų kapitonas Melimo įsteigė pereinamąjį prizą (laimėjo jaunesnysis leitenantas M. Andriūnas), varžybų svečiai – vokiečių karininkai su pulkininku Braemeriu Lietuvos raitelius pakvietė į varžybas Vokietijoje; statulėlę Gloriją laimėjo jaunesnysis leitenantas Milaševičius. Lietuvos komanda (kapitonas Ugianskis ir A. Andriūnas, leitenantas  Stravinskas ir Staniškis, jaunesnysis leitenantas Kondrotas ir M. Andriūnas) sėkmingai pasirodė Insterburge (dabartinis Černiachovskas): pirmąjį 6 klasės konkūrą laimėjo leitenantas Stravinskas (kiti lietuviai užėmė 3–6 vietas), kapitonas Ugianskis laukų jojimo rungtyje pelnė III prizą. 1932 IV kavalerijos pulkų raitųjų sporto rungtynės pirmą kartą įvyko medžioklinis (laukų) jojimas (3620 m nuotolis su 12 iki 1,30 m aukščio lauko kliūčių): švedų kapitono Melimo prizą pelnė leitenantas Mikelevičius (7 min 3 s), konkūrų svarbiausią prizą Glorija – ulonas kapitonas Kaminskas (laimėjo 3 rungtis); Prezidento prizo laimėtojus galima laikyti neoficialiais šalies konkūrų čempionais.

1932 įkurta Lietuvos žirginio sporto sąjunga; ji turėjo rengti varžybas (iki tol svarbesnes rengė Kavalerijos štabas), į jas įtraukti ir civilius raitelius. 1933 įsteigta Sporūtos žirgų sporto sekcija Vytija (sudarytas jos štabas – kapitonas A. Andriūnas, leitenantas Kurklietis ir atsargos leitenantas Kviklys), jos tikslas – rengti jaunuosius raitelius, gerinti žirgus. Štabas išsiuntinėjo Sporūtos apskričių komitetams raitelių rinktinių organizavimo ir veiklos instrukciją, vasarą parengė 30 raitelių instruktorių (įvyko raitelių rinktinių vadų suvažiavimas). Kaune įkurta Jojimo mokykla. Buvo rengiami raitelių rinktinių sulėkimai (23 rinktinių raitelių sulėkimuose dalyvavo apie 4000 raitelių ir 50 tūkstančių žiūrovų), juose naujokų jėgos buvo bandomos 500–800 m maršrutuose su keliomis 60 cm aukščio kliūtimis; aktyvūs buvo šaulių, jaunalietuvių, net skautų jojikai.

Civilių raitelių rateliai Suvalkijoje ir Panevėžio apskrityje pasirodė 1930, bet tik 1933 įteisintas jų dalyvavimas V Raitųjų dienose (buvusios kavalerijos pulkų raitųjų sporto rungtynės); jose Gloriją ir Kavalerijos štabo prizą laimėjo leitenantas Augutis, švedų prizą – jaunesnysis leitenantas Mikelevičius, civilių 2,6 km medžioklinį laukų jojimą – Stankūnas. 1934 VI Raitųjų dienose dalyvavo net 248 raiteliai su 320 žirgų (iš jų 75 žirgai priklausė civiliams); Kavalerijos štabo prizą laimėjo kapitonas A. Andriūnas su trakėnu Ampyru, su šiuo žirgu Glorijos prizą– leitenantas M. Andriūnas, karininkų jaunų žirgų rungtį – leitenantas J. Balčius, civilių konkūrą– V. Smolenskas, moterų 1 km lenktynes – Šniukštaitė. Tais metais leitenantas Augutis su Geluoniu pasiekė šuolio į aukštį rekordą – 1,95 metro.

1936 VII Raitųjų dienų varžybos vyko Kauno Kleboniškio hipodrome (15 rungčių, iš jų 6 civilių); komandines konkūrų varžybas ir Gloriją laimėjo dragūnų karininkai, individualiai – ulonas jaunesnysis leitenantas Padegimas, civilių greičio konkūrą – Kudirkos Naumiesčio Žaliosios ratelio jojikė Labutienė. 1936 įvesta raitelių ir žirgų registracija bei licencijos. Pagal Tarptautinės žirgų sporto federacijos statutą Lietuvoje įsigaliojo raitelių skirstymas į klases: džentelmenus, amazones, mėgėjus, profesionalus.

1937 VIII Raitųjų dienų varžybos mažai skyrėsi nuo ankstesnių; Gloriją vėl laimėjo dragūnai, individualiai 1 vietą užėmė ulonas leitenantas Padegimas, 2 vietą – husaras leitenantas Liaukus, 3 vietą – dragūnas leitenantas Alonderis. Panašaus lygio varžybos vykdavo Palangoje ir Klaipėdoje. Čia Alonderis šuolio galingumo rungtyje įveikė 180 cm kliūtį.

Žirgų sportas buvo svarbi 1938 I Lietuvos tautinės olimpiados dalis. Karininkų rungtys – 3,5 km medžioklinis jojimas ir 5 konkūrai, puskarininkių – medžioklinis jojimas ir 3 konkūrai, civilių – 3 kliūtinės ir 1 lygiosios lenktynės. Sunkiausias buvo komandinis karininkų 140 cm aukščio 12 kliūčių konkūras: 1 vietą laimėjo dragūnai (12 baudos taškų), 2 vietą – husarai (16), 3 vietą – ulonai (26). Individualiai konkūrą laimėjo (be baudos taškų) dragūnas leitenantas A. Kemeklis. Ulonas leitenantas Urbonas pelnė aukso medalį 125 cm greičio konkūre, dragūnas leitenantas Smėliauskas – nugalėtojų konkūre, kituose konkūruose – leitenantas Ščepavičius ir leitenantas Kazakevičius. Lietuvos tautinės olimpiados medalius laimėjo merginos L. Pavilčiūtė ir O. Stankūnaitė. Prizininkais tapo ir keli žinomi pokario žirgų sporto veikėjai: dragūnas leitenantas A. Andriuškevičius (pelnė sidabro ir bronzo medalius), vėliau jis žinomas kaip Lietuvos veterinarijos akadamijos doc. A. Andraitis (žymus dailiojo jojimo teisėjas), ulonas leitenantas J. Kukta (medžioklinio jojimo bronzos medalis; po represijų – treneris), viršila K. Načajus (konkūro sidabro medalis; nusipelnęs atkuriant žirgų sportą nuo 1955), agronomas V. Natkevičius (civilių aukso, sidabro ir 2 bronzos medaliai; daug pasidarbavo Žagarės žirgyne ir Vilniaus jojimo mokykloje). 1938 geriausias nepriklausomos Lietuvos raitelis majoras A. Andriūnas su Ampyru Paryžiuje laimėjo Europos kariuomenių tarptautinių varžybų konkūrų rungties aukso medalį. 1939 Palangoje Kariuomenės taurės varžybų 2 ratų 140 cm rungtį laimėjo dragūnai, individualiai – ulonas leitenantas Padegimas, kitą 140 cm konkūrą laimėjo (be baudos taškų) ulonas leitenantas J. Kukta. Kaune vykusiose IX Raitųjų dienų varžybose dragūnai laimėjo ne tik Prezidento taurę, bet ir naują Lietuvoje trikovės (olimpinę) rungtį (tai buvo rengimasis 1940 Helsinkyje turėjusioms vykti XII olimpinėms žaidynėms), dragūnas leitenantas Lastauskas su Kine tapo neoficialiu pirmuoju trikovės čempionu, dragūnas leitenantas Smėliauskas laimėjo du konkūrus. Paskutinėse nepriklausomos Lietuvos žirgų sporto varžybose 1940 06 09 Kaune kliūtinies lenktynes laimėjo husaras leitenantas Civinskas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą nebeliko Lietuvos kavalerijos, Lietuvos žirginio sporto sąjungos, buvo sunaikintas ir žirgų sportas (iki 1956 jo Lietuvoje nebebuvo).

Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį Lietuva sukūrė gerą tais laikais žirgų sportą. Raitelių ir žirgų treniravimui taikyta pažangiausia Vakarų Europos metodika, išugdyta žirgų sporto vadovų ir organizatorių, gerų bereitorių. Pulkuose buvo pavyzdinga žirgų priežiūra. Lietuvos žirginio sporto sąjunga per Sporūtą išpopuliarino žirgų sportą visoje šalyje. Nepaisant okupanto represijų, ypač skaudžiai palietusių kariuomenę, Lietuvoje išliko patyrusių specialistų, o visuomenėje – palankus požiūris į žirgų sportą.

Po J. Stalino mirties šiek tiek sušvelnėjus režimui, keli entuziastai pradėjo laisvalaikiu jodinėti. Žirgų sporto atkūrimo iniciatorius ir pradininkas K. Načajus, 1955 rugpjūtį Lietuvos žemės ūkio akademijos ūkio direktoriui A. Antanaičiui leidus panaudoti 2 arklius, pasidaręs kelias kliūtis ir pataisęs senus balnus, pradėjo treniruotis. Aplinkybės buvo palankios: žirgų sporto, kaip olimpinės sporto šakos, visos 3 rungtys buvo įtrauktos į I SSRS tautų spartakiados programą. Sporto vadovai nutarė įkurti jojimo mokyklą, o I Lietuvos spartakiadoje vykdyti jojimo varžybas. Pirmosios pokario varžybos – 1 m aukščio konkūras ir lenktynės stebint tūkstantinei miniai įvyko 1955 10 16 Kaune, prie Inkaro fabriko. Respublikinis kūno kultūros ir sporto komitetas nupirko kelis sportinius žirgus ir nuo 1955 11 01 pradėjo veikti Kauno jojimo sporto mokykla (direktorius L. Mikuckas, treneriai – kavalerijos veteranai K. Načajus ir B. Rušas, tarp sportininkų I. Bašinskaitė, J. Butkus, G. Jocius, A. Juodžbalis, A. Vaitkevičius ir kiti; prisijungė buvę kavaleristai – išjodinėtojas L. Navickas ir V. Zarauskas).

1956 Kaune per I Lietuvos spartakiadą įvyko I oficialus Lietuvos čempionatas, kuriame buvo išjodinėjimo, konkūrų ir trikovės rungtys (konkūrų ir išjodinėjimo rungtis laimėjo V. Zarauskas, trikovę – J. Butkus; trikovės trasoje žuvo treneris iš Rostovo I. Prosvirinas). Maskvoje SSRS tautų spartakiados II grupės trikovės varžybose Lietuvos komanda ir individualiai A. Juodžbalis užėmė 3 vietą. 1957 įkurta Vilniaus jojimo mokykla (pirmasis treneris – karininkas J. Balčius). 1957–1959 A. Juodžbalis tapo 4 kartus Lietuvos trikovės ir 1 kartą konkūrų čempionu, L. Navickas – 3 kartus, V Zarauskas – 2 kartus čempionu. 1960 II Lietuvos spartakiadoje visas rungtis laimėjo jaunimas: A. Navickas – konkūrus, J. Ciuderytė (vėliau Kašarina) – išjodinėjimą, A. Butkus – trikovę. A. Archipovas, I. Bašinskaitė, L. Belinskas, J. Butkus, Z. Gentvainis, A. Sinevičius, A. Vaitkevičius, V. Vizgirda, R. Zarauskas ir kiti sėkmingai varžėsi dėl prizinių vietų. Dėl patirties trūkumo varžybose su latviais ir estais bei sąjunginėse varžybose būta skaudžių nesėkmių (rezultatai daug priklauso ir nuo žirgų parengtumo). Arklininkystės vadovai nupirko 46 anglų grynakraujų veislės žirgus ir 1957 eržilų depuose įkūrė žirgų sporto sekcijas.

1961 trikovės rinktinė (A. Juodžbalis, R. Basys, J. ir A. Butkai) užėmė 6 vietą SSRS čempionate; L. Navickas parengė kumelę Sireną Didžiajam prizui ir tapo SSRS sporto meistru (Sirena pasiekė vargu ar pagerinamą rekordą: buvo 11 kartų Lietuvos čempionė – 5 kartus su L. Navicku, 6 kartus su J. Kašarina). 1963 III SSRS tautų spartakiadoje Lietuvos raiteliai užėmė 4 vietą trikovės bei išjodinėjimo rungtyse ir komandinėje įskaitoje.

1963 Žemės ūkio ministerijos eržilų depus perorganizavo į 4 valstybinius žirgynus – Vilniaus (Riešėje), Nemuno (Šilgaliuose), Žagarės ir Sudavijos (Kapsuke, buvusioje Marijampolėje), iš Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Lenkijos buvo importuoti veisliniai trakėnai ir hanoveriai (žirgynų žirgų sporto sekcijos tapo pajėgios konkūruose rungtis su miestų komandomis ir jas įveikti). Žirgų sporto vertinimo pagrindinis rodiklis buvo SSRS tautų spartakiadų rezultatai.

1964 V. Gabriūno ir V. Kuzmicko iniciatyva gautas Maskvos leidimas pakviesti į draugiškas konkūrų varžybas Lenkijos raitelius. I tarptautinės konkūrų varžybos įvyko Kaune 1964 10 10–11; be lietuvių (V. Civinskas vyresnysis, R. Basys, R. Grigas A. Vaitkevičius) ir lenkų, dar dalyvavo estai. A. Vaitkevičius su žemaituku Ekspertu laimėjo Atidarymo prizą ir šuolio į aukštį rungtį (peršoko 188 cm kliūtį). Tarptautinės konkūrų varžybos virto naudinga tradicija (iki 1989 įvyko 19 varžybų), 1965 ir 1966 II ir III jos vyko Vilniuje, Vingio parke, 1966 P. Prasauskas su Gintaru pasiekė aukščio rekordą (205 cm); 1965 ir 1967 jis buvo SSRS kaimo sporto draugijų konkūrų čempionas. 1965 įsteigtos sekcijos mokomuosiuose ir eksperimentiniuose ūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose. Pradėtos rengti Nemuno draugijos žaidynės ir čempionatai. 1967 SSRS tautų spartakiadoje Lietuvos trikovės rinktinė (A. Sinevičius, V. Bučys, A. Butkus ir J. Butkus) pelnė bronzos medalį. Geri išjodinėtojų ir konkūrininko R. Basio rezultatai leido išlaikyti komandinę 4 vietą.

Nuo 1965 lietuviai pradėjo dalyvauti buvusių socialistinių šalių varžybose (dažniausiai jojimo klubų kvietimu). Iki 1969 buvo 8 išvykos (5 – į Lenkiją, 2 – į Vokietijos Demokratinę Respubliką, 1 – į Bulgariją), bent trejose trikovės varžybose gauta naudingos patirties. 1967 Berlyne susitikta su Vokietijos Demokratinės Respublikos, Italijos, Čekoslovakijos ir Bulgarijos komandomis, 1969 Lenkijoje varžytasi su geriausiais lenkų ir vokiečių raiteliais (V. Bučys tarp 33 dalyvių su Nilu užėmė 11 vietą). Lietuvos konkūrų rinktinė buvo pakviesta į Lenkijos olimpinio komiteto 50-mečio varžybas 1969 Varšuvoje; varžovai buvo Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos, Vengrijos ir Lenkijos reprezentacinės komandos. Nuo 1970 dalyvauta 5 Vengrijos Dožos klubo tradiciniuose turnyruose: 3 kartus laimėta komandinė taurė (1973 – V. Civinskas vyresnysis, V. Šleivis, K. Natkevičius, A. Jonkus, 1974 – A. Dapkus, V. Šleivis, G. Seilius ir V. Mažeika, 1979 – R. Grigas, A. Grinkevičius ir K. Vaivada). 1975–1976 naudingai varžytasi oficialiuose Tarptautinėse konkūrų varžybose Bratislavoje (pranc. Concours de Saut International, CSI, Slovakijoje) turnyruose su pajėgiais Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos konkūrininkais.

1971 Lietuvos spartakiadoje pirmas vietas užėmė jaunimas: trikovės rungtyje – G. Pikūnas, išjodinėjimo – J. Kašarina. V SSRS tautų spartakiadoje Lietuva ir trikovininkai (A. Butkus, J. Butkus, A. Navickas ir V. Bučys) buvo ketvirti; įskaitinių taškų pelnė išjodinėjimo komanda (L. Navickas, J. Kašarina ir I. Bašinskaitė).

1972 žirgynai specializuoti – kiekvienam iš jų paskirta po 2 pagrindinės veisles. Įvyko organizacinių pakeitimų: sporto federacijų pirmininkais buvo paskirti didelius įgaliojimus turintys aukšti valdininkai; tai buvo naudinga sportui. Lietuvos jojimo federacijos (įkurta 1957) pirmininku tapo Ministrų Tarybos darbuotojas V. Rupas, kuris mėgo žirgų sportą, greit įgijo kompetencijos ir su Melioracijos valdybos viršininku J. Kunevičium (Nemuno draugijos jojimo sekcijos pirmininku) nuveikė daug darbų: per 10 metų pastatyti Vilniaus, Kauno, Šeduvos, Sudavijos, Jašiūnų uždari maniežai, restauruotas Žagarės, suremontuoti Vilniaus ir Nemuno žirgynų maniežai, įrengta naujų jojimo bazių ir hipodromų. Nemuno draugijos žirgų sporto vyriausiasis treneris, energingas organizatorius M. Preišegolavičius su Kūno kultūros ir sporto komiteto treneriu V. Kuzmicku pagerino draugijos mokyklų darbą ir varžybų organizavimą, trenerių ir teisėjų mokymą seminaruose ir kursuose.

1972 IX tarptautinės konkūrų varžybos Vilniuje sėkmingai pasirodė Lietuvos rinktinė: K. Natkevičius su Kvadratu, B. Rukšėnas su Žaibu, G. Seilius su Eleksyru ir A. Marčinskas su Chromogenu užėmė 2 vietą (po Rusijos), aplenkė Lenkiją, Estiją, Bulgariją ir Latviją. 1973 Vilniuje įvyko jubiliejinės X tarptautinės konkūrų varžybos (tik V. Mažeika su Induktoriumi laimėjo 1 konkūrą). 1973 Lietuvos jaunimo konkūrų rinktinė (V. Šleivis, P. Balandis, G. Pikūnas) tapo SSRS jaunimo čempione.

1974 R. Žibaitis su Teletaipu (treneris J. Butkus) Europos trikovės jaunių čempionato individualiojoje įskaitoje užėmė 4 vietą, su SSRS rinktine pelnė bronzos medalį. 1974–1976 A. Dapkus su Rozmarinu 3 kartus tapo Lietuvos konkūrų čempionu. 1975 Vilniuje vyko SSRS konkūrų čempionatas (jame dalyvavęs vienintelis mūsų raitelis A. Dapkus nepasižymėjo); susirinko 25 tūkstančius žiūrovų (toks buvo tais laikais populiarus žirgų sportas). 1975 ir 1979 SSRS tautų spartakiados buvo nesėkmingos, bet jauniai (daugiausia Priekulės ir Žagarės konkūrininkai, Vilniaus ir Kauno trikovininkai ir kita) laimėjo sąjungines varžybas 4 metus iš eilės. 1978 A. Žvirblis ir V. Paznanskis su SSRS rinktine dalyvavo Europos jaunių trikovės čempionate.

1980 Lietuvoje buvo apie 500 raitelių, 350 sportinių žirgų, 33 treneriai.

A. Vaitkevičius, pradėjęs dirbti Kūno kultūros ir sporto komiteto jojimo sporto vyriausiuoju treneriu, pasielgė nepopuliariai, bet įžvalgiai: aukštos klasės žirgus (jų buvo nedaug) iš raitelių vidutiniokų perdavė talentingiausiam jaunimui. 1981–1982 Priekulės jaunis E. Klimovas tapo Lietuvos suaugusiųjų konkūrų čempionu, 1982 Z. Šarka, L. Skėrys ir V. Civinskas (jaunesnysis) laimėjo III SSRS jaunimo žaidynių sidabro medalius, J. Dranseika tapo SSRS kaimo draugijų čempionu, trikovininkai Z. Šeškas 1981 – SSRS kaimo sporto draugijų, A. Žvirblis 1982 – SSRS čempionu (su profsąjungų rinktine).

1982 Tarptautinė žirgų sporto federacija Maskvos prašymu įrašė tradicines tarptautines varžybas – Vilniaus tarptautines konkūrų varžybas į oficialų tarptautinių varžybų kalendorių; nuo šiol Tarptautinė žirgų sporto federacija tvirtino nuostatus bei teisėjus ir siuntė į Vilnių savo delegatą. 1983 vyko Vilniaus tarptautinės konkūrų-dailiojo jojimo varžybos, tarptautinėse dailiojo jojimo varžybose dalyvavo SSRS rinktinė ir geriausi socialistinių šalių išjodinėtojai; S. Snarskienė Didžiojo prizo varžybose užėmė 7 vietą, Viduriniojo I prizo varžybose – 4–5 vietas, R. Sidabraitė – 6 vietą.

Labai sėkmingi buvo 1983: Vengrijoje Lietuvos jaunimo konkūrų komanda (R. Babrauskas, V. Civinskas jaunesnysis, L. Skėrys ir R. Dyglys) užėmė 3 vietą (tarp 10 šalių rinktinių), VIII SSRS tautų spartakiados ir SSRS čempionato konkūrų rungtyje Z. Šarka su Fascidu – 1 vietą, V. Civinskas (jaunesnysis) – 4 vietą, komandinį konkūrą (160 cm kliūtys) laimėjo Lietuvos rinktinė (R. Babrauskas su Flagmanu, V. Civinskas jaunesnysis su Faridu, E. Klimovas su Despotu, Z. Šarka su Fascidu; treneriai V. Urbonas ir V. Mažeika), S. Snarskienė su Gabonu tapo SSRS kaimo draugijų dailiojo jojimo čempione. 1984 SSRS uždarų patalpų čempionate L. Skėrys su Gotaru užėmė 1 vietą, Z. Šarka – 2 vietą, E. Klimovas – 3 vietą. SSRS čempionato komandinį konkūrą laimėjo Urožaj rinktinė, kurią sudarė lietuviai (Z. Šarka su Fascidu, E. Klimovas su Despotu, L. Skėrys su Gotaru ir R. Udrakis su Dekoracija), individualiojoje įskaitoje E. Klimovas pelnė sidabro, Z. Šarka – bronzos medalį, 5–7 metų žirgų varžybose R. Udrakis užėmė 1 vietą, Z. Šarka – 2 vietą, E. Klimovas 3 vietą. 1985 SSRS konkūrų čempione vėl tapo Lietuvos rinktinė (Z. Šarka su Fascidu, R. Babrauskas su Bezmėnu, E. Klimovas su Despotu, R. Udrakis su Grimu), SSRS kaimo draugijų čempionate Priekulėje R. Babrauskas laimėjo visus konkūrus, dailiojo jojimo sidabro medalį pelnė R. Sidabraitė. 1986 Lietuvos konkūrų rinktinė laimėjo IX SSRS tautų spartakiadą ir SSRS čempionatą, individualiojoje įskaitoje E. Klimovas su Despotu SSRS tautų spartakiadoje užėmė 1 vietą, Z. Šarka su Fort Postu tapo SSRS konkūrų, R. Babrauskas su Ygreku – SSRS jaunų žirgų konkūrų čempionais, priekulietis E. Banevičius su Aguona – SSRS jaunimo konkūrų čempionu. 1987 SSRS konkūrų čempionate Priekulėje Lietuvos rinktinė užėmė 2 vietą, bet rinktinė (Z. Šarka, E. Klimovas, R. Babrauskas ir L. Skėrys) pirmą kartą laimėjo Vilniaus CSI taurės varžybas įveikdama SSRS rinktinę. R. Udrakis su Dekoracija 1987 ir 1988 tapo SSRS individualiųjų konkūrų čempionu, 1988 su Lietuvos komanda (Z. Šarka, R. Babrausku ir L. Skėriu) – ir SSRS čempionato komandinio konkūro laimėtoju.

1983 Z. Šarka ir E. Klimovas pirmą kartą dalyvavo (su SSRS rinktine) Europos konkūrų čempionate Hikstede (Hickstead, Didžioji Britanija) ir 1985 Dinare (Dinard, Prancūzija), Z. Šarka 1986 – pasaulio konkūrų čempionate Achene (Aachen, Vokietija). 1986 Reimse (Prancūzija) R. Udrakis su Dekoracija laimėjo Europos jaunimo konkūrų čempionato bronzos medalį, V. Civinskas (jaunesnysis) su Fascidu – greičio konkūrą. Lietuvos raitelius suomiai pakvietė į pasaulio taurės Vakarų Europos lygos (angl. West European League, WEL; tai stipriausia pasaulio lyga) atrankos varžybas – Helsinkio tarptautinio konkūro pasaulio taurės atrankos varžybas; R. Udrakis pelnė pasaulio taurės įskaitinius taškus, pavyko gauti kvietimus ir į kitas Vakarų Europos lygos Pasaulio taurės atrankos varžybas. Dalyvauta 1987 Hertogenboše (Hertogenbosch, Olandija; R. Udrakis su Dekoracija tarptautinio konkūro pasaulio taurės varžybose pagrindinę rungtį baigė be baudos taškų, pateko į persirungimą ir pelnė 9 įskaitinius Volvo Pasaulio taurės taškus), Antverpene (Antwerpen, Belgija), Dortmunde (Vokietija; R. Udrakis ir Z. Šarka Vestfalijos taurės rungtį baigė be baudos taškų, užėmė 8 ir 11 prizines vietas tarp 50 geriausių Vakarų Europos profesionalų), vėl Helsinkyje, 1988 – Bordo (Bordeaux, Prancūzija), Paryžiuje ir Berlyne (šiuose 3 miestuose su maskviečiais).

1988 R. Udrakis su Dekoracija dalyvavo XXIV olimpinėse žaidynėse Seule, bet dėl SSRS rinktinės trenerio maskviečio perdėtai griežto elgesio su žirgu treniruotėse Dekoracija prarado formą ir gerų rezultatų nepasiekė. 9 dešimtmetyje Lietuvos ir SSRS varžybose sėkmingai pasirodė trikovininkai A. ir L. Žvirbliai, A. Lileikis (treneris J. Butkus), Z. Šeškas (treneris J. Teikertas), G. Dzindzileta, K. Simonavičius (treneris R. Jakutis).

Stiprėjo dailusis jojimas. 1984 Lietuvos čempionato Tarptautinės žirgų sporto federacijos pagrindinių testų rungtyse startavo 15 žirgų, iš jų 5 buvo Didžiojo prizo žirgai. Geriausių rezultatų pasiekė R. Sidabraitė (nuo 1987 Sabonienė; trenerė J. Kašarina), gerai jojo S. Snarskienė ir R. Lajauskaitė (trenerė Silalienė), D. Krivoščenkaitė (trenerė N. Blaževičiūtė-Šimanskienė), R. Bendzalauskaitė, G. Gužaitė (trenerė J. Kašarina).

1989 FEI įkūrė konkūrų Pasaulio taurės atrankinę Vidurio Europos lygą (angl. Central European League, CEL), apimančią visas socialistines šalis; šių šalių raiteliai gavo nuolatines kalendorines tarptautines varžybas ir galimybę deleguoti laimėtojus į prestižinį Pasaulio taurės finalą.

SSRS pirmąsias savo Vidurio Europos lygos varžybas – tarptautinių konkūrų varžybų pasaulio taurės atrankos varžybas – paliko rengti Lietuvoje. 1989 jos įvyko Raseiniuose (dalyvavo Baltijos šalys, SSRS, Lenkija ir Vokietijos Demokratinė Respublika; kliūtys – 160 cm); E. Klimovas ir Z. Šarka užėmė 5 vietą. 1990 vyko Raseinių tarptautinės konkūrų varžybos (su Latvijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Rusijos raiteliais); V. Žukauskas su Štormu laimėjo šuolio galingumo, Z. Šarka su Fort Postu – taškų rinkimo konkūro rungtis.

1989 02 24 atkurta Lietuvos žirginio sporto sąjunga. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsisakyta SSRS vidaus varžybų ir pasitraukta iš SSRS rinktinių. 1990 07 21 išsiųsta oficiali paraiška įstoti į Tarptautinę žirgų sporto federaciją, bet jos kontaktai su Lietuvos žirginio sporto sąjunga buvo užmegzti tik po 1991 Maskvos pučo; 1992 03 26 Lietuva tapo Tarptautinės žirgų sporto federacijos nare. 1991 Raseiniuose įvyko IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių žirgų sporto varžybos. Konkūrą laimėjo V. Žukauskas su Štormu, išjodinėjimą (keičiantis žirgais) – R. Sabonienė; lenktyniavo ir ristunininkai. Nuo 1992 Lietuvos žirginio sporto sąjunga dalyvauja Pasaulio taurės Vidurio Europos lygos varžybose. 1994 tarptautinių konkūrų varžybų pasaulio taurės atrankos varžybos grįžo į Vilnių. R. Babrauskas su Hamanu užėmė 3 vietą Vidurio Europos lygoje ir gavo teisę dalyvauti 1995 Pasaulio taurės finale. 1996 Lietuvos rinktinė Vilniaus tarptautinių konkūrų varžybų pasaulio taurės atrankos varžybose laimėjo komandinę taurę, daug Pasaulio taurės Vidurio Europos lygos etapų – tarptautinių konkūrų varžybų pasaulio taurės atrankos varžybų laimėta individualiai: 1992 Rygoje V. Žukauskas su Štormu, Raseiniuose V. Surplys su Razgadčiku, 1993 Raseiniuose Z. Šarka su Hepatitu, 1995 Taline A. Ruškys su Harperiu, Rygoje V. Civinskas (jaunesnysis) su Rajonu, Vilniuje I. Grikienis su Senatoriumi, 1997 Rygoje V. Civinskas (jaunesnysis) su Grandu, 1999 Rygoje R. Rimkus su Losjonu, Minske A. Petrovas su Rassvetu, 2001 Taline Z. Šarka su Totaru, Vilniuje R. Rimkus su Horalu, 2003 Vilniuje Z. Šarka su Chanu.

Nuo 1994 Lietuvos žirginio sporto sąjunga dalyvauja Tarptautinės žirgų sporto federacijos neakivaizdinėse tarptautinėse išjodinėjimo varžybose (angl. FEI World Dressage Challenge). Šalys dalyvės suskirstytos į zonas; Lietuva yra pirmavusi zonoje. R. Sabonienė, N. Drobyševskaja ir kiti yra laimėjusios Tarptautinės žirgų sporto federacijos prizų. Vyksta ir analogiškos pasaulinės suaugusiųjų ir vaikų konkūrų varžybos. 2004 Lietuvos suaugusiųjų komanda, surinkusi 3 baudos taškus, tapo bronzos medalininke. Vaikų varžybos baigiasi geriausiųjų finalais egzotiškose šalyse, finalų dalyviai buvo B. Gutkauskas, I. Želnytė, V. Civinskas (vaikaitis) ir kiti.

1998 Z. Šarka su Ema pirmasis dalyvavo pasaulio žirgų sporto žaidynių Romoje konkūrų varžybose. A. Buzas laimėjo II Lietuvos tautinės olimpiados žirgų sporto varžybas. 1997 A. Raila, S. Feoktistovas ir kiti surengė pirmąsias Lietuvoje važiavimo kinkiniais varžybas, 1999 įvyko oficialus I Lietuvos važiavimo kinkiniais čempionatas (vienkinkių ir dvikinkių vadeliojimo čempione tapo A. Railienė), 2001 Kurtuvėnų regioniniame parke – I Lietuvos ištvermės jojimo čempionatas (60 km jojimą laimėjo S. Smilgys). 2002 Šiauliuose III Lietuvos tautinės olimpiados jojimo varžybų laimėtoju tapo R. Babrauskas, šiose varžybose Z. Šarka su Sir Saliutu pagerino Lietuvos šuolio į aukštį rekordą iki 210 cm.

Lietuvos trikovininkai G. Pikūnas, Z. Šeškas, N. Anužis, K. Stoškus, V. Martinavičius, D. Lastauskaitė ir kiti dalyvavo daugelyje tarptautinių CCI varžybų užsienyje. 1993 G. Pikūno startas CCI Gotlande (užimta 8 vieta) buvo gerai įvertintas Švedijos specialistų. 2003 A. Vitkauskas (trenerio J. Butkaus mokinys, dabar treniruojasi Danijoje) su Candis užėmė 3 vietą dideliame sutrumpintos programos trikovės (CIC×××) turnyre Švedijoje; jis dalyvavo ir pasaulio taurės atrankos etapuose. 2006 pasaulio žirgų sporto žaidynėse Achene lietuviai pirmą kartą dalyvavo dailiojo jojimo ir ištvermės jojimo varžybose. Kanados lietuvė O. Vyšniauskas gerai jojo Didžiojo prizo testą (66 %), 160 km nuotolyje varžėsi D. Lastauskaitė ir G. Stugytė (su arabu Soku įveikė nuotolį). 2009 A. Vitkauskas su AK Galopper pirmasis iš lietuvių raitelių dalyvavo Europos trikovės čempionate Fontenblo (Fontainebleau, Prancūzija), 2011 jis ten pat dalyvavo prestižinėse sutrumpintos programos trikovės varžybose drauge su Europos trikovės žvaigždėmis. 2010 B. Gutkauskas užėmė 4 vietą konkūrų Vidurio Europos lygos varžybose ir pirmasis iš lietuvių jojo Tarptautinės žirgų sporto federacijos Pasaulio taurės finale Ženevoje (Šveicarija).

Populiarūs Lietuvos uždarų patalpų žiemos konkūrų ir dailiojo jojimo čempionatai (vyksta nuo 1970), Kaune kasmet (nuo 2001) rugsėjį vyksta Prezidento taurės konkūrų varžybos, Marijampolėje 15 metų – Premjero taurės konkūrų varžybos.

2010 12 13 Lietuvos žirginio sporto sąjungos suvažiavimas sąjungą pavadino Lietuvos žirginio sporto federacija.

Žymiausieji treneriai: J. Balčius, J. Kukta, L. Navickas, V. Zarauskas, J. Butkus, A. Vaitkevičius, A. Dapkus, J. Kašarina, V. Civinskas (vyresn.), E. Civinskas, A. Archipovas, L. Šilalienė, J. Bardauskas, N. Blaževičiūtė-Šimanskienė, Z. Gentvainis, R. Jakutis, V. Mažeika, K. Natkevičius, A. Navickas, P. Prasauskas, B. Rukšėnas, A. Samoška, J. Teikertas, V. Urbonas, V. Urbonavičius.

Žymesnieji specialistai ir organizatoriai: S. Svetlauskas, D. Obelenis, M. Preišegolavičius, J. Gutauskas, V. Kuzmickas, A. Raila.

Tarptautinės žirgų sporto federacijos oficialūs asmenys: tarptautiniai teisėjai – V. Milvydas (1992–2003), J. Kašarina (teisėjavo XXII olimpinėse žaidynėse, 1980), V. Paznanskis, G. Oliškevičius, maršrutų dizaineriai – L. Skėrys, V. Paznanskis, varžybų veterinaras A. Dranseika. Kiti žymūs teisėjai: E. Pilkauskas (10 kartų Vilniaus tarptautinių konkūrų varžybų vyriausiasis teisėjas), V. Zarauskas (SSRS čempionatų daugkartinis teisėjas, XXII olimpinių žaidynių, 1980, teisėjas), J. Butkus ir M. Preišegolavičius (čempionatų ir XXII olimpinių žaidynių, 1980, teisėjai). Žymiausios žirgų sporto sekcijos (klubai): buvęs Priekulės paukštininkystės tarybinis ūkis (1964 išaugino daug rinktinės raitelių, tarp jų E. Klimovą ir Z. Šarką), Lietuvos žemės ūkio akademija (trenerio E. Civinsko trikovininkai), Dotnuvos eksperimentinis ūkis (nuo 1966 garsėjo rengiamomis konkūrų varžybomis, Nemuno draugijos čempionatų vieta), Kurtuvėnų regioninis parkas (ištvermės jojimo ir trikovės bazė), nauji šiuolaikiniai žirgų sporto centrai: J. Lenarto jojimo centras Dargužiuose (vadovas L. Skėrys; 2005–2011 rengė Lietuvos konkūrų čempionatus), Vazgaikiemio jojimo centras (tradicinių Baltic Riders Tour tarptautinių konkūrų varžybų vieta).

Lietuvoje 2011 buvo 41 žirgų sporto klubas, daugiau kaip 700 sportinių žirgų, 34 patyrę treneriai.

Lietuvos žirginio sporto sąjungos pirmininkai: majoras I. Kraunaitis (1932–1935), majoras A. Andriūnas (1935–1940), LJF pirmininkai: A. Drobnys (1957–1959), U. Lurje (1959–1961), V. Gabriūnas (1961–1972), V. Rupas (1972–1989), Lietuvos žirginio sporto sąjungos prezidentai: A. Deveikis (1989–1993), V. Rupas (1993–1994), R. Žemgulys (1994–2003), G. Sabonis (2004–2005), G. Pūkas (2005–2007), R. Statulevičius (2008–2010), S. Paulauskas (2010–2012), G. Gutkauskas (nuo 2012), generaliniai sekretoriai: V. Milvydas (1989–2003), I. Bagdonaitė (2003–2010), R. Gražulienė (2010–2012), R. Palionytė (nuo 2012).

Galerija