„Žalgiris“

„Žalgiris“, Lietuvõs spòrto draugijà „Žalgiris“ (1945–1987 spòrto draugijà „Žalgiris“), įkurtas 1944 03 16 Maskvoje L. Kosiako ir kitų iniciatyva. 1944 07 įkurta Žalgirio Vilniaus miesto taryba, 1944 08 į Kauną atsikėlė Respublikinė taryba, įkurta Kauno miesto taryba. Pirmuosius įstatus patvirtino Tarybų Lietuvos liaudies komisarų taryba. Žalgiris – masinė visuomeninė organizacija, savanoriškumo principu vienijanti sportuotojus: darbininkus ir tarnautojus, studentus ir moksleivius.

1944 10 13–15 Kaune surengtas kvalifikacinis žalgiriečių krepšinio turnyras, jo pusfinalyje Žalgiris 60:13 įveikė Spartako komandą. 1945 09 Kaune surengtame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate jau dalyvavo 150 sportininkų. 1948 pavasarį gamyklose pradėta steigti sporto kolektyvus; atkurtas Kauno Inkaras, Kauno audiniai, Telšių Džiugas (pervadintas į Žalgirį), Šiaulių Elnias, kūno kultūros kolektyvas suburtas Silvoje. Žalgiris tapo profsąjungų sporto draugija, miestuose įkurtos Žalgirio tarybos, kurios koordinavo sporto kolektyvų veiklą, rengė sporto varžybas. Kūno kultūros kolektyvams, be miesto tarybų, dar vadovavo ir įmonės ar įstaigos profsąjungos vietos komitetas. Pirmieji Žalgirio aktyvūs sporto visuomenininkai: A. Bieliauskas, J. Litvinas, V. Mikėnas, J. Uloza, A. Vietrinas. Susibūrė futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso, stalo teniso komandos. 1945 buvo apie 12 000 draugijos narių, 1955 – 40 000. 1950 žalgiriečiai sėkmingai rungtyniavo I Lietuvos spartakiadoje (visuose jos etapuose jau dalyvavo apie 100 000 sportininkų, finalinėse 13 sporto šakų varžybose – 700 sportininkų). Lietuvoje Žalgiris turėjo 7 stadionus, 23 futbolo aikštes, 18 sporto salių.

1956 07 06 savanoriškoji kaimo sporto draugija Kolūkietis (įkurta 1951) buvo reorganizuota į kaimo sporto draugiją Nemunas, į ją perėjo Žalgirio kaimo vietovių, vėliau ir rajonuose esančių fabrikų sporto kolektyvai. 1962 04 02 prie Žalgirio prijungta Spartako sporto draugija (145 kūno kultūros ir sporto kolektyvai ir apie 34 000 narių, kultivavusių 27 sporto šakas), Spartake pradėję sportinį kelią vėliau tapo žalgiriečiais – boksininkas R. Tamulis, stalo tenisininkai L. Balaišytė, N. Ramanauskaitė, A. Saunoris.

Žalgiris šalyje plėtojo kūno kultūrą, steigė vaikų ir jaunimo sporto mokyklas, ieškojo jaunųjų sporto talentų ir ugdė didelio meistriškumo sportininkus. Geriausi sportinių žaidimų (krepšinio, futbolo, rankinio, tinklinio, vandensvydžio) sportininkai būrėsi į kūno kultūros ir sporto kolektyvus.

Iš profsąjungų lėšų buvo statomos Žalgirio sporto bazės: irklavimo – Vilniuje, Trakuose, slidinėjimo – Ignalinoje, Šiauliuose, sportinių žaidimų – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, buriavimo – Trakuose, Šiauliuose, Nidoje, Kaune, Klaipėdoje, dvikovos sporto šakų – Panevėžyje, teniso – Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, stadionai Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose.

1960 Žalgiris turėjo 8 stadionus (su daugiau kaip 1500 vietų žiūrovams), 13 sporto aikščių, 18 futbolo aikščių, 97 krepšinio, 1959 tinklinio, 22 teniso, 29 gimnastikos sales. Kultivuota 40 sporto šakų. Geriausių rezultatų pasiekė krepšininkai, boksininkai, lengvaatlečiai, rankininkai, irkluotojai, futbolininkai, dviratininkai, plaukikai.

Populiarūs buvo pavasario ir rudens bėgimo krosai, gamyklų spartakiados. Daug gamyklų buvo sukūrusios gerą sporto bazę: Kauno Pluoštas, Banga, Inkaras, Drobė, Vilniaus Kuro aparatūra, Vingis, Šiaulių Tauras, Panevėžio Ekranas, Klaipėdos Mėsos kombinatas, Alytaus Šiluminiai tinklai. Be sportininkų, siekiančių sportinio meistriškumo aukštumų, daugumą žalgiriečių sudarė sportuotojai, draugija siekė gyventojams sudaryti sąlygas sistemingai sportuoti, lavinti savo fizinius gebėjimus. Kolektyvuose veikė bendrojo fizinio rengimosi, PDG (kandidatas į sporto meistrus) komplekso ir sveikatingumo grupės. 1960 PDG komplekso reikalavimus įvykdė 6000 žalgiriečių. Žalgiris organizavo ir prisidėjo organizuojant varžybas, turistinius sąskrydžius, žygius. 1960 buvo įvesta gamybinė gimnastika įmonėse ir gamyklose; 96 įmonėse gamybinę mankštą jau darė 29 400 žalgiriečių. 193 kūno kultūros kolektyvuose buvo kultivuojama 40 sporto šakų, sportavo 53 000 kūno kultūrininkų. Sėkmingiausiai veikusiems kolektyvams pagal bendrą SSRS nustatytą tvarką buvo suteikiami sporto klubų vardai. 1963 pirmieji teisę vadintis sporto klubu pelnė Panevėžio politechnikumo, Klaipėdos laivų statyklos ir Kauno radijo gamyklos kūno kultūros kolektyvai, 1964 – Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos kūno kultūros kolektyvas. Klubai turėjo daugiau sporto sekcijų, juose dirbo visuomeniniai treneriai ir organizatoriai.

1965 dirbo 168 etatiniai darbuotojai, 107 iš jų turėjo aukštąjį kūno kultūros ir sporto išsilavinimą, veikė 348 kūno kultūros kolektyvai, juose sportavo 102 129 sportininkai, 1985 – 262 etatiniai darbuotojai, iš jų 192 turėjo aukštąjį kūno kultūros ir sporto išsilavinimą, 612 kolektyvų, sportavo 486 145 sportininkai. Veikė 7 specializuotos Vaikų ir jaunių sporto mokyklos ir olimpinio rezervo specializuotos sporto mokyklos Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Daugiausia etatinių darbuotojų dirbo Vilniaus kompleksinėje Vaikų ir jaunių sporto mokykloje, kurioje buvo bokso, dviračių sporto, lengvosios atletikos, baidarių irklavimo, šuolių į vandenį, biatlono ir dailiojo čiuožimo grupės, ir Vilniaus sportinių žaidimų Vaikų ir jaunių sporto mokykloje, Kauno Vaikų ir jaunių sporto mokykloje, Kauno Pluošto Vaikų ir jaunių sporto mokykloje, Klaipėdos Vaikų ir jaunių sporto mokykloje, Šiaulių ir Panevėžio Vaikų ir jaunių sporto mokyklose. Olimpinio rezervo specializuotoje mokykloje Vilniuje buvo rengiami plaukimo ir irklavimo, Kauno Vaikų ir jaunių sporto mokykloje – krepšinio, rankinio, buriavimo ir bokso, Panevėžyje – bokso ir lengvosios atletikos didelio meistriškumo sportininkai. Šiose mokyklose kasmet treniruodavosi 4,5–5 tūkstančiai sportininkų. 1985 Žalgiris turėjo 12 stadionų, 140 sporto salių, 33 futbolo, 135 krepšinio, 127 tinklinio aikštes, 55 teniso kortus, 15 plaukimo baseinų.

Kasmet 3 etapais vykdavo Žalgirio pirmenybės, buvo rengiamos studentų spartakiados, žalgiriečiai gausiausiai dalyvaudavo Lietuvos vasaros ir žiemos spartakiadose, daugiausia sportininkų deleguodavo į Lietuvos rinktinę SSRS tautų spartakiadose, daugiausia iš Lietuvos sporto draugijų laimėjo Europos, pasaulio čempionų ir olimpinių apdovanojimų.

1987 05 06 profsąjungų sporto draugijos Nemunas ir Žalgiris buvo sujungtos, paliktas Žalgirio draugijos pavadinimas. Draugijos veiklos kryptys iš esmės liko tos pačios: masinės kūno kultūros plėtojimas, sportinio meistriškumo tobulinimas, darbo su etatiniais ir visuomeniniais kadrais gerinimas, efektyvesnis sporto bazių panaudojimas, nauja kryptis – aktyviau ir plačiau pradėta teikti mokamas paslaugas.

1988 Žalgiris turėjo daugiau kaip 570 000 narių, kūno kultūra ir sportu užsiiminėjo apie 505 000 sporto mėgėjų. Veikė 63 sporto klubai, kurie vienijo 4610 narių, 37 vaikų ir jaunių sporto mokyklos, iš jų 17 olimpinio rezervo specializuotų ir 20 kompleksinių Vaikų ir jaunių sporto mokyklų. Draugija kultivavo 40 sporto šakų, geriausių rezultatų pasiekė krepšininkai, boksininkai, lengvaatlečiai, rankininkai, irkluotojai, futbolininkai, plaukikai, dviratininkai.

Daugiausia pergalių iškovojo boksininkai: A. Šocikas, R. Tamulis, R. Murauskas, J. Čepulis, N. Jerofejevas, J. Juocevičius, A. Zurza. Vilniaus Žalgirio futbolininkai 1987 SSRS čempionate laimėjo bronzos, pasaulio universiadoje, atstovavę SSRS studentams, – aukso medalius. Vilniaus Žalgirio irkluotojai (treneris J. Obelienius) po karo pradėjo kultivuoti irklavimą. SSRS varžybose debiutavo 1951 (užėmė 6 vietą; dalyvavo J. Pacekonytė, G. Paleckytė, R. Vaitkevičius, A. Mikšys ir kiti irkluotojai), Vilniaus Žalgirio vyrų aštuonvietės irkluotojai (A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, P. Karia, R. Vaitkevičius; jis ir treneris), atstovaudami SSRS rinktinei, 1962 tapo pasaulio, 1963 ir 1964 – Europos vicečempionais, XVIII olimpinėse žaidynėse, 1964 Tokijas, užėmė 5 vietą, 1964 laimėjo Henleyʼio regatos didįjį prizą, 1965 tradicinėje Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės iškilmių regatoje Filadelfijoje A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, R. Vaitkevičius (su V. Čiorstvu, J. Larensonu ir D. Semionovu iš SSRS rinktinės) įveikė dešimt kartų olimpinę čempionę Jungtinių Amerikos Valstijų aštuonvietę. Vilniaus Žalgirio moterų aštuonvietė (I. Bačiulytė, G. Bubulytė, G. Korkutytė, A. Margenytė, A. Perevoruchova, L. Semaško, R. Tamašauskaitė, vairininkė – ne Lietuvos atstovė; treneris E. Vaitkevičius) 1964 tapo SSRS čempione ir Europos vicečempione, G. Šidagytė-Ramoškienė 7 kartus (1967, 1969, 1970, 1972, 1974–1976) – SSRS čempione, 1974 pasaulio čempionate užėmė 2 vietą, 1975 – 3 vietą, 1967, 1970 Europos čempionate – 3 vietą, E. Kaminskaitė 2 kartus (1976, 1978) tapo SSRS čempione, 1975 pasaulio čempionate užėmė 3 vietą, 1978 – 2 vietą. Žalgirio draugijos krepšinio komandos įvairiu laiku buvo reprezentacinės: Kauno vyrų krepšinio komanda Žalgiris, Kauno moterų krepšinio komanda Žalgiris, Vilniaus vyrų krepšinio komanda Statyba, Vilniaus moterų krepšinio komanda Kibirkštis. Žymiausi Žalgirio draugijos lengvaatlečiai: vilnietis bėgikas J. Pipynė – 4 kartus (1956–1959) SSRS 1500 m bėgimo čempionas, 2 kartus (1956, 1959) SSRS tautų spartakiados aukso medalininkas, 1959 SSRS kroso čempionas, 3 kartus SSRS 1500 m ir kartą – 2000 m bėgimo rekordininkas, XVI olimpinių žaidynių, 1956 Melburnas (parengiamosiose 1500 m bėgimo varžybose užėmė 9 vietą) ir 1958 Europos čempionato (1500 m atrankos varžybose buvo ketvirtas ir į finalą nepateko) dalyvis, kauniečiai žalgiriečiai ieties metikė B. Zalagaitytė-Kalėdienė, rutulio stūmikas A. Varanauskas, disko metikas A. Baltušnikas. Žalgirio plaukikai tapo pirmaisiais SSRS čempionais – B. Užkuraitytė 2 kartus – 1972 (400 m) ir 1973 (200 m kompleksinis plaukimas), A. Juozaitis – 1976 (100 m krūtine). Reikšmingų laimėjimų pasiekė draugijos rankinio komandos: Kauno moterų komanda Žalgiris, vyrų komandos – Atletas (1962 laimėjo SSRS čempionato bronzos medalius, 1962 tapo čempionu; žymesni žaidėjai: A. Konstavičius, R. Kleponis, V. Kontvainis, K. Lekeckas, A. Macežinskas – SSRS rinktinės kapitonas, A. Samuolis, treneris V. Griešnovas), Kauno Granitas (Granitas-Karys) 1987 iškovojo Europos taurę. Rankininkai V. Novickis ir V. Sadaunykas 1977 (su SSRS jaunimo rinktine) tapo pasaulio jaunimo čempionais. Žymesnieji Žalgirio stalo tenisininkai: B. Balaišienė – 2 kartus (1954, 1957) SSRS vieneto, 3 kartus (1953, 1955, 1956) moterų dvejeto (su O. Žilevičiūte) čempionė, N. Ramanauskaitė-Kurdzikauskienė – 2 kartus (1959, 1961) SSRS čempionė, 1959 SSRS tautų spartakiados aukso medalininkė, O. Žilevičiūtė-Sličiuvienė – 1952 SSRS vieneto, 3 kartus (1953, 1955, 1956) moterų dvejeto (su B. Balaišiene) čempionė, R. Paškevičius – 1958 SSRS čempionas, 1960 Europos vyrų dvejeto (su A. Saunoriu) vicečempionas, A. Kondrotaitė-Skarulienė – 1970 Europos čempionato aukso medalininkė (su SSRS komanda). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 03 15 Lietuvos Žalgirio Respublikinės tarybos prezidiumas priėmė nutarimą rekomenduoti draugijos sportinių žaidimų komandoms, rinktinėms ir atskiriems sportininkams nedalyvauti SSRS čempionatuose, pirmenybėse, nebūti jos rinktinėse, tačiau neprieštaravo, kad komandos, rinktinės, pavieniai sportininkai dalyvautų atviruose valstybių čempionatuose, pirmenybėse, draugiškose varžybose. 1990 04 18 suvažiavimo nutarimu Žalgiris tapo nepriklausoma savarankiška visuomenine sporto organizacija, savanoriškumo principu vienijanti miestų, rajonų tarybas, sporto šakų, įmonių, organizacijų sporto klubus, jų teritorines sąjungas. Suvažiavime patvirtinti nauji draugijos įstatai ir užregistruoti Lietuvos teisingumo ministerijoje. Lietuvos sporto šakų federacijoms tapus nepriklausomomis ir savarankiškomis, perėmus didelio meistriškumo sportininkų veiklą, draugija užsiėmė sveikatingumo ir mėgėjiško sporto plėtra. 1992 Žalgiris tapo Tarptautinės dirbančiųjų sporto konfederacijos (pranc. Confederation Sportive Internationale du Travail, CSIT), 1993 – Europos dirbančiųjų sporto federacijos (angl. European Federation for Company Sports, EFCS) nare, palaiko ir plėtoja ryšius su kitų šalių nevalstybinėmis organizacijomis, užsienio sporto klubais, federacijomis, asociacijomis, rūpinasi savo narių dalyvavimu tarptautinių sporto organizacijų veikloje ir renginiuose. Draugijos sportininkai kasmet dalyvauja Europos vasaros ir žiemos dirbančiųjų sporto žaidynėse ir CSIT atskirų sporto šakų taurių varžybose, taip pat turnyruose, kituose renginiuose. Nuo 1990 kasmet (vis kitame mieste ar rajone) rengiamos draugijos vasaros ir žiemos sporto žaidynės, dėl teisės dalyvauti jų finaluose varžomasi kolektyvuose, zonose. Pagrindinės sporto šakos: futbolas, kalnų slidinėjimas, krepšinis, poledinė žūklė, slidinėjimas, stalo tenisas, šachmatai, šaškės, tenisas, tinklinis. Žaidynių nugalėtojai gauna teisę dalyvauti EFCS ir CSIT rengiamose sporto varžybose. Draugija neprieštarauja, kad visose varžybose dalyvautų tiek registruotų, tiek neregistruotų sporto klubų ar organizacijų nariai.

Be žiemos ir vasaros žaidynių, draugija rengia atskirų sporto šakų turnyrus, sporto festivalius, proginius bėgimus. Kartu su irklavimo, penkiakovės, regbio, vandensvydžio, žolės riedulio federacijomis rengiamos Žalgirio taurės varžybos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę draugija neteko profsąjungų finansavimo ir jos sporto mokyklos pamažu nustojo veikusios – dalis persiorganizavo į sporto klubus, dalis trenerių su sportininkais perėjo į savivaldybės sporto mokyklas. 1991 sporto mokyklų ir kitas draugijos turtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo perduotas savivaldybėms. Kai 1993 turtas draugijai buvo grąžintas, draugija jo dalį perdavė savivaldybėms ir sporto klubams. Kai kuriose kitose sporto bazėse, pritraukus privatų ir užsienio kapitalą, įkurtos įmonės, pastatytos naujos sporto bazės: Vilniaus irklavimo bazė, Kauno Žalgirio sporto kompleksas, Kauno, Klaipėdos jachtklubai, išplėstas Platelių jachtklubo kompleksas, Panevėžio sporto kompleksas, Ignalinos žiemos sporto centras, Vilniaus teniso kompleksas SEB arena, Alytaus universali sporto bazė, Klaipėdos teniso centras, Šiaulių žiemos sporto bazė ir buriavimo centras.

2012 veikė 83 registruoti (turintys juridinio asmens statusą) sporto klubai, 90 neregistruotų (dalyvaujančių draugijos veikloje), buvo 7544 klubų nariai, 12 darbuotojų, visi treneriai visuomenininkai. Žalgiriui priklausė sporto bazės: Vilniaus irklavimo sporto bazė (pastatyta 1978), Vilniaus teniso sporto kompleksas Teniso pasaulis (pastatytas 2007), Žalgirio teniso aikštynas (Bernardinų sode), Kauno Žalgirio jachtklubas (pastatytas 1977), Kauno Žalgirio sporto centras (pastatytas 2002), bokso sporto centras Kaune (pastatytas 1980), Klaipėdos Žalgirio stadiono universalus sporto kompleksas (pastatytas 1981), Klaipėdos teniso sporto kompleksas Vakarų tenisas (pastatytas 2002), Šiaulių Žalgirio žiemos sporto centras (pastatytas 1995), Šiaulių Žalgirio jachtklubas (pastatytas 1950), Panevėžio Žalgirio sporto kompleksas (pastatytas 1977), Alytaus Žalgirio sporto kompleksas (pastatytas 2001), Ignalinos Žalgirio žiemos sporto centras (pastatytas 1963 ir 1981), Platelių Žalgirio jachtklubas (pastatytas 2004), Trakų miesto Žalgirio jachtklubas (pastatytas 1970), Trakų irklavimo bazė (pastatyta 1957).

Ilgamečiai miestų tarybų pirmininkai: R. Budrionis (Vilnius), S. Tokeris (Kaunas), S. Matusevičius (Panevėžys), J. Malelė, R. Vitkus (Klaipėda), T. Baškys (Šiauliai), G. Janušauskas (Marijampolė), V. Paškauskas (Alytus).

Žalgirio vadovai – Respublikinės tarybos pirmininkai: 1944–1946 ir 1948–1949 L. Kosiakas, 1946–1948 B. Kvedarėlis, 1949–1952 J. Litvinas (pirmasis pavaduotojas), 1952–1955 S. Valiukas (pirmasis pavaduotojas), 1955–1962 J. Litvinas, 1962–1966 E. Aleknavičius, 1966–1972 A. Slanksnys, 1972–1986 V. Želvys, 1987 K. Girdžius, nuo 1987 V. Nėnius (nuo 1990 prezidentas).

L: S. Tokeris Su „Žalgirio“ emblema Vilnius 1984.

Galerija