Slidinėjimas

Slidinė́jimas, žiemos sporto šakų grupė, apimanti slidinėjimo lenktynes, šuolius su slidėmis nuo tramplyno, kalnų ir akrobatinį slidinėjimą, snieglenčių sportą. Slidinėjama tikru arba dirbtiniu sniegu dengtoje vietovėje, vandens paviršiumi arba žolės aikštėje. Slidinėjimo rūšys: rekreacinis slidinėjimas, slidinėjimo lenktynės, kalnų slidinėjimas, akrobatinis slidinėjimas, aukštikalnių slidinėjimas, snieglenčių sportas, šuoliai su slidėmis nuo tramplyno, slidinėjimo dvikovė.

Rekreacinis slidinėjimas – slidinėjimas laisvalaikiu norint atgauti jėgas. išlaikyti arba pagerinti fizinį parengtumą, stiprinti sveikatą.

Slidinėjimo lenktynės – slidinėjimo sporto rungčių grupė – lenktynės slystant slidėmis raižytos vietovės specialioje trasoje. Klasikinės rungtys: vyrams – 10 km, 15 km, 30 km, 50 km lenktynės, 4 × 10 km estafetė, moterims – 5 km, 10 km, 15 km, 30 km lenktynės, 4 × 5 km estafetė. Rengiamos individualiosios ir komandinės (du estafetės dalyviai) sprinto lenktynės (0,8–1,8 km) vyrams ir (0,4–1,8 km) moterims. Slidinėjimo lenktynės yra ir slidinėjimo dvikovės, biatlono, orientavimosi slidinėjant sudedamoji dalis.

Akrobatinis slidinėjimas (angl. free style) – laisvojo stiliaus slidinėjimo kalnų slidėmis 5 rungčių sporto šaka: gūbrinis (angl. moguls), akrobatiniai šuoliai nuo tramplyno (angl. aerials), kalnų slidinėjimo krosas (angl. ski cross), slidinėjimas rampoje (angl. halfpipe), stilingas leidimasis (angl. slopestyle). Iš pradžių buvo dar viena rungtis – slidžių baletas. Kaip sporto šaka pripažintas 1979. Į olimpinių žiemos žaidynių programą įtrauktas nuo 1988 kaip parodomoji sporto šaka, nuo 1992 yra olimpinė sporto šaka.

Aukštikalnių slidinėjimas – slidinėjimas kalnuose, esančiuose 1400–1800 m virš jūros lygio.

Snieglenčių sportas – leidimosi nuo kalno ant vienos plačios slidės (snieglentės) rungčių grupė: lygiagretusis (paralelinis) slalomas ir lygiagretusis didysis slalomas, akrobatika rampoje (angl. halfpipe) ir stilingas leidimasis (angl. slopestyle), didysis šuolis (angl. big air) – tik vyrams, grupinis leidimasis (snieglenčių krosas) ir komandinis snieglenčių krosas (2 dalyviai komandoje). 1965 S. Popenas (Jungtinės Amerikos Valstijos, Mičigano valstija) pirmasis pabandė su lenta (viena plačia slide) leistis nuo kalno. Europoje ši sporto šaka plačiau paplito 20 amžiaus 8 dešimtmetyje. Pirmosios varžybos įvyko 1981 Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolorado valstijoje, 1986 pradėtos organizuoti Europos taurės varžybos. 1987 įkurtos Šiaurės Amerikos ir Europos snieglentininkų asociacijos. 1998 snieglenčių sportas įtrauktas į XVIII žiemos olimpinių žaidynių programą.

Šuoliai su slidėmis nuo tramplyno – slidinėjimo rūšis, kuriai reikia specialių įrengimų – tramplynų. Ji populiari daugelyje pasaulio šalių. Tramplynai skirstomi į mokomuosius, sportinius ir skrydžių. Sportinių tramplynų galingumas 70–120 m. Dažniausiai varžybos vyksta nuo vidutinio galingumo (70–90 m) ir didelio galingumo (nuo jų galima nušokti iki 130 m) tramplynų, rečiau – nuo skrydžių tramplynų (jų galingumas 150–200 m). Pasaulio rekordas – 246,5 m (2011 pasiekė J. R. Evensenas, Evensen, Vikersundbakkene, Norvegija). Šuolių nuo tramplyno slidės yra ilgesnės (240–260 cm ilgio), platesnės (plotis priekyje 10–12 cm, viduryje 8,5–11 cm) ir sunkesnės (6–9 kg) nei lenktyninės arba kalnų slidės.

Slidinėjimo dvikovė– slidinėjimo rūšis, apimanti dvi rungtis: šuolius su slidėmis nuo vidutinio galingumo tramplyno ir 15 km slidinėjimo lenktynes laisvuoju stiliumi. Šios rungties sportininkui reikia ypatybių, būdingų šuolininkui (greitumo, jėgos, vikrumo, koordinacijos) ir lenktynininkui (didelės ištvermės, geros slydimo technikos).

Slidinėjimas – labai senas žmonių judėjimo per sniegą būdas. Apie slidžių atsiradimą, apie pirmykštes slides sprendžiama iš archeologinių radinių, raižinių ir piešinių ant uolų (apie 4500–5000 metai prieš Kristų), remiantis senovės rašytiniais dokumentais (metraščiais).

Vienos seniausių slidžių (jų amžius siekia apie 3500 metus) buvo rastos Hatinge (Švedija). Plėtojantis civilizacijai, Šiaurės kraštuose slidinėjimas tapo žmonių pramogų, laisvalaikio leidimo priemone. Pirmosios žinios apie slidinėjimo lenktynes siekia 1555.

1767 Norvegijoje, netoli Kristianijos (Christiani, dabar Oslas), įvyko pirmosios oficialios kelių slidinėjimo rūšių varžybos. Buvo lenktyniaujama lyguma, varžomasi slalomo ir greitojo leidimosi rungtyse, slystant slidėmis ir šaudant. Pirmosios oficialios slidinėjimo lenktynių varžybos įvyko 1843 Trumse (Tromso, Norvegija). 5 km lenktynes, nuotolį įveikęs per 29 min, laimėjo laplandietis, šliuožęs su 2 lazdomis, antrą vietą – šliuožęs su viena lazda, trečią – šliuožęs be lazdų. 1862–1963 Trondheime (Norvegija) buvo surengta pirmoji pasaulyje slidžių ir slidinėjimo inventoriaus paroda, 1874 Norvegijoje įkurtas pirmasis slidininkų klubas. 1910 Osle (Norvegija) surengtas I tarptautinis slidinėjimo kongresas ir sudaryta Tarptautinė slidinėjimo komisija, 1924 VIII tarptautiniame slidinėjimo kongrese Šamoni (Chamonix, Prancūzija) ji reorganizuota į Tarptautinę slidinėjimo federaciją, (angl. International Ski Federation, FIS).

I žiemos olimpinių žaidynių (ŽOŽ, 1924) programoje buvo slidinėjimo lenktynės (18 ir 50 km) vyrams, šuoliai su slidėmis nuo tramplyno ir Šiaurės dvikovė (šuoliai su slidėmis nuo tramplyno ir slidinėjimo lenktynės), nuo 1925 rengiami šių slidinėjimo rungčių pasaulio slidinėjimo čempionatai.

IV žiemos olimpinių žaidynių (1936) slidinėjimo lenktynių varžybų programa buvo papildyta 4 × 10 km estafete vyrams, VI (1952) – 10 km lenktynėmis moterims, VII (1956) – 30 km nuotolio lenktynėmis vyrams ir 3 × 5 km estafete moterims, be to, vyrai varžėsi ne 18, o 15 km nuotolyje.

1954 pirmą kartą pasaulio slidinėjimo čempionate dalyvavo moterys (lenktyniavo 10 km nuotolyje ir 3 × 5 km estafetės varžybose). IX žiemos olimpinėse žaidynėse (1964) jos pirmą kartą varžėsi 5 km lenktynėse. XV žiemos olimpinėse žaidynėse (1988) moterų 5 km ir 10 km, vyrų 15 km ir 30 km slidinėjimo lenktynės vyko klasikiniu, o moterų 20 km ir vyrų 50 km – laisvuoju stiliumi; moterų ir vyrų estafečių varžybose pirmieji du etapai buvo įveikiami klasikiniu, o trečias ir ketvirtas – laisvuoju stiliumi. Į XIX žiemos olimpinių žaidynių (2002) programą pirmą kartą įtrauktos trumpųjų nuotolių (sprinto) lenktynės laisvuoju stiliumi moterims ir vyrams, į XX žiemos olimpinių žaidynių (2006) – kombinuotos lenktynės: moterims – 15 km, vyrams – 30 km (pirmoji nuotolio pusė įveikiama klasikiniu stiliumi, keičiamos slidės ir lazdos, antroji pusė – laisvuoju stiliumi).

2006 12 29–2007 01 07 pirmą kartą vyko daugiadienės slidininkų lenktynės Tour de Ski, kurios įtrauktos į Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų kalendorių ir vyksta kiekvieną sezoną, o slidininkai už pasiektus rezultatus gauna įskaitinius taškus Pasaulio taurės varžybų bendrojoje įskaitoje.

LIETUVOJE apie slides pirmosios rašytinės žinios yra palyginti vėlyvos – 16 amžiuje italų keliautojas A. Gvagninis knygoje Sarmatial Europeae descriptio (išspausdinta 1978 Krokuvoje, Lenkija), aprašydamas Lenkijos, Gudijos ir Lietuvos žmonių buitį, rašė, kad žmonės pėsčiomis, su slidėmis ant kojų, per sniegą labai greitai bėga pasistumdami ilgomis lazdomis (slidės ilgokos – apie 2–3 m, jų apačios pakaustytos geležimi, o lazdos aštriais galais). Galima manyti, kad slidės buvo naudojamos buityje, kaip susisiekimo priemonė ir medžiojant giliai apsnigtuose miškuose ir laukuose.

Daugiau pradėta slidinėti po I pasaulinio karo. 1922 laikraštyje Lietuvos sportas išspausdintas straipsnis apie slides (sniegčiūžes). Antano Jurgelionio knygoje Kariuomenės fiziškas lavinimas (1929) yra slidinėjimo skyrelis. 1930 Fizinio lavinimo programą pradžios mokykloms 3 ir 4 skyriams įtrauktas slidinėjimas lygia vietove. 1933 Kaune (Panemunėje) prie Karo mokyklos surengti pirmieji 6 savaičių slidinėjimo kursai karininkams, išleista K. Avižonio knygelė Pašliūžos.

1922–1932 slidinėjimą plėtojo Lietuvos sporto lygos (įkurta 1922) Žiemos sporto komitetas, 1932 pradėjus Kaune veikti Kūno kultūros rūmams (KKR) įsteigta Vandens ir žiemos sporto sąjunga, kuri tais pačiais metais įkūrė Sniego sporto centro Slidžių komitetą (vadovas A. Mačiūnas). 1934 žiemą Kūno kultūros rūmams ir Slidžių komitetas sekmadieniais Kaune rengė slidinėjimo kursus (vadovavo leitenantai Jonas Vabalas ir A. Danilevičius). 1935 vasarį Vandens ir žiemos sporto sąjungos pirm. J. Treinys Sniego sporto komiteto vadovu paskyrė inžinierių L. Kaulekį. 1936 ir 1937 Zarasuose buvo surengtos slidinėjimo stovyklos Aukštųjų kūno kultūros kursų klausytojams.

Mokytis slidinėjimo lietuviai važiavo į užsienį (Vladas Bakūnas, A. Pacevičius ir Aleksiejus Šimanas baigė kursus Suomijoje, Jonas Vabalas – kursus Švedijoje, Fizinio lavinimo institutą Belgijoje, Antanas Naujokas studijavo kalnų slidinėjimą Šveicarijoje), o grįžę į Lietuvą mokė jaunimą slidinėti, propagavo slidinėjimo mokymo metodiką. Algirdas Vokietaitis, Antanas Naujokas, Aleksiejus Šimanas, A. Pacevičius organizavo slidinėjimo varžybas ir aktyviai dalyvavo jose.

1937 Kaune (Ąžuolyno Dainų slėnyje) surengtos pirmosios kalnų slidinėjimo varžybos (dalyvavo 14 slidininkų); slalomo varžybas laimėjo K. Vokietaitis, antras buvo Antanas Naujokas. 1937 02 23 Panemunėje (Vičiūnuose) įvyko pirmosios Kauno miesto slidinėjimo pirmenybės; tarp vyrų 12 km nuotolį greičiausiai įveikė Lipas (1 h 16 min 12 s), iš moterų 2,5 km – M. Knyvaitė (21 min 15 s). 1937 03 14 Zarasuose (per lietų) įvyko I Lietuvos slidinėjimo čempionatas, pirmuoju Lietuvos čempionu tapo Aleksiejus Šimanas, 6 km nušliuožęs per 31 min 02,1 s, čempione – V. Pranckevičiūtė, 1,5 km įveikusi per 12 min 01,3 s.

1937 pasaulio studentų žiemos olimpiadoje dalyvavo S. Danilevičius ir A. Pacevičius. Nuo 1938 Lietuvos akademinio jaunimo sporto sąjunga (AJSS) rengė aukštųjų mokyklų studentų slidinėjimo varžybas.

Populiarinti ir organizuoti slidinėjimą Lietuvoje (Estijoje ir Latvijoje) padėjo Norvegų–Pabaltijo draugija Osle, įsteigė universitetams pereinamąją dovaną – sidabrinę taurę ir 10 mažųjų taurių; varžybos kasmet turėjo vykti vis kitoje valstybėje (pirmosios Lietuvoje).

1938 01 28–30 Zarasuose vyko Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (SELL) žiemos olimpiada ir Norvegų–Pabaltijo draugijos slidinėjimo taurės varžybos (SELL olimpiados rezultatai buvo įskaitomi ir taurės varžybose): Aleksiejus Šimanas vyrų 18 km lenktynėse užėmė 7 vietą, moterų 5 km lenktynėse M. Knyvaitė – 3 vietą, J. Stankūnaitė – 4 vietą.

1939 02 05 Vičiūnuose (prie Kauno) surengtos pirmosios studentų slidinėjimo pirmenybės. Lietuvos studentai (K. Daugirdas, A. Jurgaitis, S. Jakubauskas, V. Fledžinskas, A. Pacevičius, V. Draugelis, V. Dargis) 1939 03 11–12 dalyvavo II Norvegų–Pabaltijo draugijos slidinėjimo taurės varžybose Siguldoje (Latvija): 16 km nuotolyje A. Pacevičius užėmė 4 vietą.

1939 03 19 Kaune (Panemunėje) įvyko Lietuvos slidinėjimo lenktynių čempionatas (12 km lenktynės ir 4 × 6 km estafetė vyrams, 6 km lenktynės ir 4 × 1 km estafetė moterims): Lietuvos čempionais tapo A. Pacevičius ir J. Stankūnaitė.

1939 Sniego sporto komitetui vadovavo A. Pacevičius, 1940 01 08 jį pakeitė K. Balta. Nuo 1940 11 15 prie Kūno kultūros rūmų Kaune veikė Slidžių sporto komitetas, jam vadovavo Algirdas Vokietaitis.

1940 Kaune surengtos tarpmiestinės varžybos Kaunas–Vilnius–Talinas (nugalėjo Estijos sostinės atstovai). 1940 03 02–03 Otepėje (Estija) įvyko III Norvegų–Pabaltijo taurės slidinėjimo lenktynių varžybos (dalyvavo A. Pacevičius, V. Fledžinskas, A. Jurgutis, Alfonsas Vietrinas). 1940 03 02–04 Vilniuje (čia buvo įrengta slidžių bazė) surengtas Lietuvos slidinėjimo čempionatas (slidinėjimo lenktynių, šuolių su slidėmis nuo tramplyno, slalomo varžybos), kuriame pirmą kartą dalyvavo Vilniaus slidininkai, čempionais tapo: 18 km nuotolio – vilnietis A. Haidukevičius, 30 km – kaunietis Aleksiejus Šimanas, 5 km – kaunietė Sofija Garmutė (Vietrinienė). Išleistas A. Vabalo vadovėlis Fiziškas auklėjimas (1940), jame buvo aprašyta slidinėjimo technika.

1941 rudenį prie Kūno kultūros rūmų buvo sudarytas Slidžių ir lengvosios atletikos sporto šakų komitetas, jam nuo 1941 10 21 iki 1943 vadovavo Alfonsas Vietrinas, nuo 1943 – G. Švelnys.

SSRS okupavus Lietuvą 1941 žiemą Vilniuje buvo įkurtas Respublikinis slidžių komitetas (vadovas Vladas Bakūnas). 1941 01 31–02 02 įvyko Lietuvos slidinėjimo lenktynių čempionatas (lenktyniavo Vilniaus ir Kauno slidininkai). 1941 02 20–23 Lietuvos komanda pirmą kartą dalyvavo Pabaltijo slidinėjimo pirmenybėse (slidinėjimo lenktynių, šuolių su slidėmis nuo tramplyno, slalomo, Šiaurės dvikovės varžybose) Siguldoje (Latvija). 1941 02 įvyko 100 km slidžių žygis Vilnius–Kaunas, grupė slidininkų nuotolį įveikė per 14 valandų.

Nacių okupacijos metais Lietuvos slidinėjimo čempionatai nebuvo rengiami, bet varžybos vyko miestuose, apygardose, taip pat moksleivių ir studentų varžybos. 1942 įvyko Šiaulių miesto pirmenybės, buvo surengtos tarpmiestinės slidinėjimo lenktynių varžybos Šiauliai–Biržai, Šiauliai–Panevėžys, 1943 įvyko Kauno miesto moksleivių slidinėjimo lenktynių pirmenybės ir Kauno aukštųjų mokyklų pirmenybės. 1943 02 10 Vilniuje (Vingio parke) įvyko Vilniaus miesto slidinėjimo sezono pradžios (atidarymo) varžybos. Marijampolėje buvo surengtos slidinėjimo lenktynių varžybos (dalyvavo kūno kultūros mokytojų tobulinimosi kursų dalyviai), 1944 Kaune –jaunučių ir jaunių slidinėjimo lenktynių varžybos.

SSRS vėl okupavus Lietuvą 1945 įkurtame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI; Lietuvos sporto universitetas) buvo įsteigta slidinėjimo katedra (vedėjai – iki 1946 09 Alfonsas Vietrinas. 1946–1947 – Antanas Naujokas, 1950 – Alfonsas Vietrinas, 1951–1953 ir 1956–1964 – Paulius Normantas, 1953–1956 ir 1964–1974 – Leonas Aleksandravičius), 1946 prie Kūno kultūros ir sporto komiteto (KKSK) – slidinėjimo sekcija (vadovas Alfonsas Vietrinas), 1951 vietoj jos – Respublikinis slidinėjimo komitetas (pirmininkai – Alfonsas Vietrinas, 1952–1959 – S. Petkus).

1947 žiemą surengta 6 savaičių Lietuvos kūno kultūros instituto studentų mokomoji slidinėjimo stovykla Kulautuvoje. 1948 01 10 surengtos I Lietuvos kaimo jaunimo slidinėjimo varžybos, 1949 Vilniuje – I Žalgirio sporto draugijos pirmenybės, Lietuvos slidinėjimo komanda (lenktynininkai, šuolininkai su slidėmis nuo tramplyno, kalnų slidininkai ir patrulių lenktynių dalyviai) dalyvavo SSRS čempionate. 1950 įvyko I Lietuvos žiemos spartakiada (dalyvavo miestų ir apskričių komandos). 1951 Lietuvos rajonų slidininkai pirmą kartą dalyvavo SSRS kaimo jaunimo slidinėjimo pirmenybėse, Lietuvos čempionate surengtos 50 km lenktynės vyrams (laimėjo V. Kazlauskas – 3:42.56). 1953 įvyko Lietuvos aukštųjų mokyklų slidinėjimo pirmenybės (slidinėjimo lenktynės, slalomo ir žiemos dvikovės varžybos).

1956 Dinamo sporto draugijos pirmenybėse Jonas Šikailovas 50 km nuotolyje užėmė 2 vietą (2:58.15) ir įvykdė SSRS sporto meistro normatyvą (pirmasis Lietuvos slidininkas), Pabaltijo respublikų slidininkų varžybose jis buvo antras 30 km nuotolyje (tose varžybose Birutė Sakalauskaitė-Skernevičienė 8 km nuotolyje užėmė 6 vietą).

1957 Pabaltijo ir Ukrainos respublikų varžybose Juozas Skernevičius pirmas įveikė 30 km nuotolį ir įvykdė SSRS sporto meistro normatyvą, 1958 (tose varžybose dalyvavo ir Baltarusija) Jonas Šikailovas 15. 30 ir 50 km nuotoliuose užėmė 2 vietą, o 1957 SSRS čempionate 15 km nuotolyje – 6 vietą ir buvo pakviestas į SSRS rinktinę.

1959 12 19 vietoj slidinėjimo komiteto įkurta Lietuvos slidinėjimo federacija. 1960 surengtos Lietuvos Nemuno ir Latvijos Varpos sporto draugijų slidinėjimo lenktynės (dalyvavo ir Spartako draugijos slidininkai); 15 km nuotolį greičiausiai įveikė ignalinietis B. Šimkūnas.

1961 9 sąjunginėse respublikų varžybose Lietuvos slidininkė Julija Stašelienė 10 km lenktynėse užėmė 2 vietą, 5 km – 4 vietą ir abiejuose nuotoliuose įvykdė SSRS sporto meistro normatyvą (pirmoji Lietuvos slidininkė). 1962 Lietuvos slidininkai dalyvavo I SSRS tautų žiemos spartakiadoje (užėmė 9 vietą), 1963 SSRS Šiaurės šventės varžybose A. Kolegovas 30 km lenktynėse iš 209 dalyvių užėmė 4 vietą, 1965 jis laimėjo Pabaltijo respublikų slidinėjimo varžybas, tapo SSRS 50 km lenktynių vicečempionu (2:59.54) ir tik viena sekunde atsiliko nuo 1 vietą užėmusio I. Utrobino.

1969 03 07–09 Trakuose įvyko pirmosios tarptautinės varžybos su socialistinių šalių slidininkais; Lietuvos slidininkai nedaug nusileido Vokietijos Dinamo slidininkams. 1971 Kazys Milašius su SSRS profsąjungų slidinėjimo rinktine dalyvavo Suomijoje (pirmą kartą ne SSRS) tarptautinėse varžybose su Suomijos Darbo sąjungos slidininkais. SSRS Baltosios jūros žaidynėse Algirdas Čepulėnas užėmė 2 vietą 50 km lenktynėse.

1973 SSRS jaunimo pirmenybėse I. Milašiūtė laimėjo 5 km lenktynes, jos sesuo Alytė Milašiūtė – greitojo leidimosi nuo kalno (800 m) lenktyninėmis slidėmis rungtį, B. Dešukas 15 km lenktynėse užėmė 3 vietą, 1975 Alytė Milašiūtė tapo SSRS jaunimo 10 km lenktynių čempione, o 1976 SSRS moterų čempionato 30 km lenktynėse užėmė 7 vietą (1:50.18). 1973 Kazys Milašius tapo SSRS ginkluotųjų pajėgų 15 km lenktynių čempionu, SSRS čempionato 50 km lenktynėse užėmė 4 vietą, 1976 SSRS profsąjungų-komjaunimo slidinėjimo kroso 30 km lenktynėse pelnė bronzos medalį.

1977 tradicinėse tarprespublikinėse varžybose Lietuvos rinktinė užėmė pirmą komandinę vietą, Kazys Milašius greičiausiai įveikė 30 km nuotolį, jo brolis Petras užėmė 3 vietą, 10 km lenktynes laimėjo Alytė Milašiūtė, Danutė Vižinytė buvo trečia, 5 km lenktynėse Alytė Milašiūtė buvo antra, Danutė Vižinytė – trečia.

1980 SSRS kaimo jaunimo sporto draugijų pirmenybių 10 km lenktynėse Vida Mogenytė (Vencienė), 1981 SSRS kaimo sporto draugijų žaidynių 20 km lenktynėse Alytė Milašiūtė-Puišienė laimėjo sidabro medalius. 1982 SSRS tautų žiemos spartakiadoje Alytė Puišienė 5 ir 10 km lenktynėse užėmė 7 vietą, 20 km lenktynėse – 9 vietą, Lietuvos slidininkių 4 × 5 km estafetes komanda (D. Venckevičiūtė, Vida Mogenytė, Kazimiera Žadvydaitė, Alytė Puišienė) tarp 16 komandų buvo septinta, Alytė Puišienė laimėjo tarptautinių Šiaurės šventės varžybų 5 km lenktynes ir įvykdė SSRS tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą.

1985 Vida Mogenytė-Vencienė (treneris Vilmantas Gineitas) tapo SSRS 5 km lenktynių vicečempione (16.44), 1987 (klasikiniu stiliumi) – čempione (15.27), 1985 Vida Vencienė dalyvavo Pasaulio studentų žiemos universiadoje (Lietuvos slidininkai, užėmę vietas I dešimtuke), 1987 – pasaulio slidinėjimo čempionate. 1988 Vida Vencienė Pasaulio taurės varžybų 10 km lenktynėse klasikiniu stiliumi ir su SSRS rinktinės slidininkėmis 4 × 5 km estafetėje užėmė 5 vietą, SSRS taurės varžybų 10 km lenktynėse klasikiniu stiliumi – 1 vietą (30.21) ir pateko į SSRS slidinėjimo rinktinę dalyvauti XV žiemos olimpinėse žaidynėse, 1989 SSRS čempionate laimėjo du bronzos medalius (klasikiniu stiliumi 10 km įveikė per 31 min 04,8 s, 15 km – per 48 min 49,6 s) ir įgijo teisę dalyvauti pasaulio slidinėjimo čempionate.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos slidininkai dalyvauja Tarptautinės slidinėjimo federacijos vykdomose varžybose: žiemos olimpinėse žaidynėse, jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose, pasaulio universiadose, pasaulio jaunimo čempionatuose, Europos olimpinių vilčių žiemos žaidynėse, pasaulio slidinėjimo sporto meistrų (veteranų) čempionatuose, neįgaliųjų sportininkų žaidynėse ir čempionatuose.

1992 žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje (Albertville, Prancūzija) pirmą kartą dalyvavo Lietuvos slidinėjimo rinktine: Vida Vencienė, Ričardas Panavas, treneriai Vilmantas Gineitas ir Jakovas Gimbickis. 1992 Vida Vencienė laimėjo tarptautinio maratono Dolomiten Lauf  lenktynes, prestižiniame Vasa Loppet supermaratone (90 km) užėmė 3 vietą.

1999 R. Švedas tapo pasaulio kurčiųjų slidininkų vicečempionu, 2000 Jurijus Darzniekas dalyvavo pasaulio jaunimo čempionate. 2001 Europos olimpinių vilčių žiemos žaidynėse Suomijoje Irina Terentjeva (treneris Igoris Terentjevas) laimėjo sidabro medalį 10 km lenktynėse laisvuoju stiliumi.

2011 Ignalinoje, Lietuvos žiemos sporto centre, surengtas I Lietuvos snieglenčių kroso čempionatas (tarp vyrų 1 vietą užėmė V. Vaičaitis, 2 v. – V. Sriubas, 3 v. – E. Šmitas, tarp moterų 1 v. – M. Morauskaitė, 2 v. – V. Šmitienė, 3 v. – K. Kavaliauskaitė), 2012 ten pat – I Lietuvos snieglenčių stilingo leidimosi čempionatas (tarp vyrų 1 vietą užėmė J. Kriščiūnas, 2 vietą – K. Mažulis, 3 vietą – A. Dambrauskas, tarp moterų 1 vietą – D. Urniežiūtė, 2 vietą – M. J. Morauskaitė, 3 vietą – V. Sereikaitė). Tai buvo ir pirmosios tarptautinės stilingo leidimosi varžybos Ride in Baltics Tour, suorganizuotos Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos (LNSA). 2012 į Ignalinoje, Lietuvos žiemos sporto centre, vykusios žiemos žalgiriados programą buvo įtrauktos akrobatinio slidinėjimo ir kalnų slidinėjimo kroso rungties varžybos, surengtos ir Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos taurės varžybos.

Lietuvos snieglenčių kroso atstovai Modesta Justė Morauskaitė ir Tadas Malinauskas (treneris A. Morauskas) dalyvavo Tarptautinę slidinėjimo federacijos pasaulio jaunimo čempionatuose: 2011 Italijoje Tadas Malinauskas užėmė 60 vietą, Modesta Justė Morauskaitė dėl griuvimo ir traumos kvalifikacinio nuotolio nebaigė, 2012 Ispanijoje Modesta Justė Morauskaitė užėmė 19 vietą ir gavo pirmuosius 43,2 Tarptautinę slidinėjimo federacijos reitingo taškus, Tadas Malinauskas užėmė 55 vietą.

2008 01 04 įkurta Nacionalinė slidinėjimo asociacija (nuo 2009 06 08 Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija) perėmė vadovavimo slidinėjimo funkcijas iš Lietuvos slidinėjimo federacijos ir teises atstovauti Lietuvai Tarptautinę slidinėjimo federacijos ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.

Lietuvos slidinėjimo federacijos (1946–1951 sekcija, 1951–1959 komitetas) vadovai: Alfonsas Vietrinas (1946–1951), S. Petkus (1952–1959), Juozas Skernevičius (1959–1962), M. Ordo (1963–1965), Stanislovas Gibieža (1966–1978), R. Pliauskas (1978–1989), A. Raškauskas (1989–1995), Vytautas Zumeris (nuo 1995), generaliniai sekretoriai (iki 1992 vyriausiaji treneriai): S. Petkus (1959–1962), E. Pavlovas (1962–1973), Petras Julius Ribokas (1974–1977), J. Žilys (1977–1979), Antanas Vilčinskas (1979–1992), Romualdas Glazauskas (nuo 1992).

Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos vadovai: Paulius Augūnas (2008–2010), R. Arlauskas (nuo 2010), generaliniai sekretoriai: Vilmantas Gineitas (2008–2009), Jakovas Gimbickis (2009–2010), G. Černiauskas (nuo 2010).

Galerija