Šiuolaikinė penkiakovė

Šiuolaikìnė penkiãkovė, daugiakovės sporto šaka, apimanti jojimą (konkūrą), fechtavimąsi, šaudymą (iš pneumatinio pistoleto), plaukimą ir bėgimą.

Penkiakovininkai rungtyniavo jau senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse: 5 stadijų bėgimas (1 stadijas – 192 m 27 cm), po 5 kartus šuolis į tolį (iš vietos), ieties metimas į taikinį, disko – į tolį; laimėdavo 3 rungčių laimėtojas (jei tokio nebūdavo, du stipriausieji 5 kartus rungdavosi imtynėse, taip nustatydavo laimėtoją). Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) iniciatyva šiuolaikinė penkiakovė debiutavo V olimpinėse žaidynėse (1912 Stokholmas, Švedija; pirmasis olimpinis šiuolaikinė penkiakovė čempionas – švedas G. Liliehėkas, Liliehöök) ir tapo privaloma sporto šaka. Pagal legendą apie karininką, kuriam nešant į štabą pergalę mūšyje nulėmusį paketą prireikė įveikti 5 kliūtis, buvo pasirinktos 5 rungtys: šaudymas (iš laisvo pavyzdžio pistoleto), plaukimas, fechtavimasis, jojimas ir krosas; rungiasi 5 dienas iš eilės (iki 1948 rungtyniavo tik karininkai). Nuo 1912 kelis kartus keitėsi varžybų trukmė, rungčių seka, rungčių sąlygos, laimėtojo nustatymas. Rungiamasi vieną dieną, jojimo nuotolis sutrumpėjo nuo 1500 m iki 400 m, greitis sumažėjo nuo 500 m/min iki 350 m/min, šaudoma lazeriniu pistoletu, plaukimo nuotolis sutrumpėjo nuo 300 m iki 200 m, bėgimo – nuo 4000 m iki 3000 m, fechtavimosi trukmė (kiekvienas su kiekvienu) – nuo 5 min iki 1 minutės. Nuo 2009 pagal naujas taisykles bėgimas ir šaudymas sujungti – yra 3 šaudymo etapai, po kiekvieno jų bėgama 1000 metrų. Olimpinėse žaidynėse iki 1952 vyko tik individualios šiuolaikinė penkiakovė varžybos, iki 1956 vyravo Švedijos penkiakovininkai – per 9 žaidynes laimėjo 8 aukso, 5 sidabro ir 4 bronzos medalius (L. Halas, Hall, 2 aukso), 1952–1992 buvo rengiamos ir komandinės varžybos (daugiausia – po keturis – aukso medalius yra iškovojusios Vengrijos ir buvusios SSRS komandos), nuo 2000 pradėjo varžytis ir moterys (pirmoji olimpinė šiuolaikinė penkiakovė čempionė – Jungtinės Karalystės penkiakovininkė S. Kuk, Cook).

Pasaulio čempionatai rengiami: vyrų – nuo 1949, moterų – nuo 1981, jaunimo – nuo 1965, Europos vyrų – nuo 1987, moterų – nuo 1989, jaunimo (A grupė iki 18 metų – keturkovės, B grupė iki 16 metų – trikovės), kaip ir suaugusiųjų, vaikinų – nuo 1987, merginų – nuo 1989. Daugiausia aukso medalių pasaulio čempionatų individualioje rungtyje laimėjo: vyrai – A. Balcas (Balczó, Vengrija, 5), I. Novikovas (SSRS, 4), P. Lednevas (SSRS, 4), moterys – E. Fjelerup (Fjellerup, Danija, 4), V. Norman (Jungtinė Karalystė, 3), Z. Vereš (Vörös, Vengrija, 3), A. Caze (Prancūzija, 3). Iš pradžių vyko tik individualios varžybos, nuo 1987 Europos, nuo 1991 pasaulio čempionatuose vyksta ir estafečių varžybos. Nuo 1990 rengiamos Pasaulio taurės varžybos (apdovanojama ir piniginiais prizais).

Iš pradžių šiuolaikinei penkiakovei tiesiogiai vadovavo Tarptautinis olimpinis komitetas (angl. International Olympic Committee, IOC), nuo 1948 – Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga (angl. Union Internationale de Pentathlon Moderne, UIPM), 1960 pavadinta Tarptautine šiuolaikinės penkiakovės ir biatlono sąjunga (angl. Union Internationale de Pentathlon Moderne et Biathlon, UIPMB), nes jai priskirtas ir biatlonas (1958 surengė I pasaulio biatlono čempionatą), 1993 grįžta prie Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjungos pavadinimo. 1991 įsteigta Europos šiuolaikinės penkiakovės konfederacija (angl. European Confederation of Modern Pentathlon, ECMP). Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga vienija 108 šalių (2011), Europos šiuolaikinės penkiakovės konfederacija – 37 šalių (2011) šiuolaikinės penkiakovės organizacijas.

LIETUVOJE šiuolaikinė penkiakovė pradėta kultivuoti 1955 (iniciatoriai – vilnietis S. Žekonis ir kaunietis Viktoras Želvys). 1956 per atvirą Latvijos čempionatą Rygoje vyko I Lietuvos spartakiados šiuolaikinės penkiakovės varžybos ir I Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės čempionatas (pirmuoju Lietuvos čempionu tapo S. Žekonis), taip pat pirmosios komandinės varžybos (1 vietą užėmė Latvija, 2 vietą – Baltarusija, 3 vietą – Lietuva). 1957 šiuolaikinė penkiakovė pirmą kartą įtraukta į Pabaltijo spartakiados programą (2 vietą – Lietuva), Lietuvos rinktinė pradėjo dalyvauti tarprespublikinėse komandinėse varžybose. 1963 Lietuvos komanda (R. Rapalys, Stasys Šaparnis, Anastazas Špokas ir atsarginis Gerimantas Narkus) SSRS tautų spartakiadoje laimėjo sidabro medalius, 1967 (Jurijus Moskvičiovas, Gerimantas Narkus, Jonas Rapalys) užėmė 5 vietą (Jurijus Moskvičiovas individualiose varžybose – 3 vietą).

1959 įkurta Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė federacija.

1963 Jonas Rapalys tapo SSRS jaunimo čempionu, 1972 V. Kreivėnas – SSRS jaunių čempionu, 1974 A. Mikutis – I SSRS jaunimo žaidynių bronzos medalininku, 1978 J. Staškūnas – SSRS jaunių čempionato bronzos, jaunimo (su Dinamo CT komanda) – aukso medalininku. 1975 A. Aidukas ir V. Zadneprovskis laimėjo SSRS taurę (su Dinamo CT komanda), 1991 Gintaras Staškevičius – SSRS žiemos čempionatą. Stasys Šaparnis (1964–1970 gyvenęs Maskvoje) su CASK komanda SSRS čempionatuose laimėjo 1 aukso ir 2 sidabro (visi komandinėse varžybose) bei 1 sidabro ir 2 bronzos (individualiose varžybose) medalius, su SSRS rinktine XIX olimpinėse žaidynėse (1968 Meksikas, Meksika) pelnė sidabro, pasaulio čempionatuose – 1 aukso (1969, komandinėse varžybose), 3 sidabro (1966 ir 1970, komandinėse varžybose, 1967, individualiose varžybose), 1 bronzos (1967, komandinėse varžybose) medalį.

1966 Lietuvoje įvyko pirmosios tarptautinės varžybos (laimėjo Jurijus Moskvičiovas). 1967 penkiakovininkai pradėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose Lenkijoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Šiuolaikinė penkiakovė buvo kultivuojama Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje (3 metus). Iki 1961 kultivavo Spartako, vėliau – Dinamo draugija. Parengta daugiau kaip 50 SSRS sporto meistrų (46 – Dinamo), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrai: Stasys Šaparnis (1967), A. Baranauskas (1988), Tomas Narkus (1990), V. Dolgovas (1990), V. Mačalovas (1990), Gintaras Staškevičius (1991). Anastazui Špokui suteiktas SSRS garbės sporto meistro (1963), Stasiui Šaparniui – SSRS nusipelniusio sporto meistro (1972) vardas ir teisėjo tarptautinė kategorija (1976).

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė federacija 1991 tapo Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjungos nare, penkiakovininkai – nuolatiniais olimpinių žaidynių dalyviais. Šiuolaikinė penkiakovė – viena stipriausių ir geriausių rezultatų pasiekiančia šalies olimpine sporto šaka. XXV olimpinėse žaidynėse (1992 Barselona, Barcelona, Ispanija) debiutavusi Lietuvos komanda (V. Mačalovas, Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius) užėmė 15 vietą, net ketveriose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Andrejus Zadneprovskis pelnė sidabro ir bronzos, Edvinas Krungolcas – sidabro medalius.

1993 pasaulio jaunimo čempionate Andrejus Zadneprovskis pelnė bronzos, o 1994 Lietuvos komanda (S. Kerza, Edvinas Krungolcas, Andrejus Zadneprovskis) – aukso medalius (komandinėje įskaitoje ir estafetėje). 1994 pasaulio čempionate Lietuvos komanda (Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius, Andrejus Zadneprovskis) užėmė 5 vietą (individualioje rungtyje Andrejus Zadneprovskis – 9 vieta, Gintaras Staškevičius – 10 vieta). Edvinas Krungolcas 5 kartus (2001, 2002, 2004, 2006, 2007) laimėjo Pasaulio šiuolaikinės penkiakovė taurę. Donata Rimšaitė 2005 tapo pasaulio jaunių čempionato bronzos medalininke, 2006 – pasaulio ir Europos jaunių vicečempione, 2008 su Lietuvos moterų komanda (dar Laura Asadauskaitė ir Julija Kolegova) – Europos čempione (komandinėje įskaitoje ir estafetėje), 2008 ir 2009 – Pasaulio taurės laimėtoja, 2010 – pasaulio vicečempione, Pasaulio taurės finalo varžybų 2 vietos laimėtoja, Europos čempionato bronzos medalininke. Laura Asadauskaitė 2007 ir 2009 pasaulio čempionatuose laimėjo atitinkamai bronzos ir sidabro medalius. 2010 pasaulio jaunių (iki 18 metų) mišriosios estafetės čempionais tapo Lukas Kontrimavičius (treneris Artūras Kalininas) ir Gintarė Venčkauskaitė (treneris Henrikas Eismontas), I jaunimo olimpinėse žaidynėse Singapūre Lukas Kontrimavičius šioje rungtyje pelnė bronzos medalį (partnerė buvo Rusijos sportininkė).

Žymiausi treneriai – Lietuvos nusipelnę treneriai: S. Žekonis ir Anastazas Špokas (abu Jurijus Moskvičiovo ir K. Dobilo), A. Narušis (Henrikas Eismonto, Viačiaslavo Kalinino, V. Balsio, E. Margevičiaus, Kazimiero Baltrašio), Jurijus Moskvičiovas (Justino Kinderio, Edvino Krungolco, Gintaro Staškevičiaus, Andrejaus Zadneprovskio nuo 1996 09), Eugenijus Kliosovas (A. Aiduko, A. Mikučio, V. Močialovo, Laura Asadauskaitės), Viačeslavas Kalininas (Pavelas Makarovo, K. Vasiljevo, A. Baranausko, Gintaro Staškevičiaus nuo 1995, Donatos Rimšaitės, V. Dolgovo, Julijos Kolegovos), Henrikas Eismontas (J. Staškūno, D. Strazdo, T. Žemaičio, E. ir Jevgenijus Seniuta), E. Margevičius (V. Zadneprovskio, Andrejaus Zadneprovskio iki 1996 08).

Tarptautinės kategorijos teisėjo vardas 1992 suteiktas Jurijui Moskvičiovui (jis dar nuolatinių pasaulio ir Europos čempionatų komisijų narys), 1993 – V. Kalininui, 1999 – Eugenijui Kliosovui, 2007 – Pavelui Makarovui, Tomui Makarovui, Simui Tindžiuliui, Arūnui Kalininui, Egidijui Tindžiuliui, S. Makarovaitei, I. Urbonavičiūtei, V. Vaičaičiui.

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovė federacijos vadovai: pirmininkai – Viktoras Želvys (1959–1961), Jurijus Popovas (1961–1973), Viktoras Želvys (1973–1974), Stasys Šaparnis (1974–1978), A. Preikša (1978–1990), prezidentai – Stasys Šaparnis (1990–1993), Kazimieras Baltrušis (1993–1996), Algirdas Šakalys (1996–2000), Rimantas Povilas Jogėla (2000–2004), N. Pacevičius (2004–2005), V. Majauskas (nuo 2005), generaliniai sekretoriai – M. Kuliavas (1959–1962), A. Auštrevičius (1962–1972), V. Kuzmickas (1972–1976), V. Ercmonas (1976–1980), R. Žibaitis (1980–1984), Vitas Gudiškis (1984–1988), Viačiaslavas Kalininas (nuo 1988).

Galerija