Ledo ritulys

Lẽdo ritulỹs, sportinis žaidimas su ritmušomis ir rituliu. Žaidžia 2 komandos po 6 žaidėjus (1 vartininkas, 2 gynėjai, 3 puolėjai; komandoje iš viso būna 23 žaidėjai; žaidėjai keičiami bet kuriuo žaidimo metu) 51–61 m ilgio ir 26–30 m pločio ledo aikštėje, kurią supa 1,17–1,22 m aukščio bortai. Abiejuose aikštės galuose yra 1,83 m pločio ir 1,22 m aukščio vartai. Žaidžiama 3 kėliniai po 20 min gryno laiko. Tikslas – čiuožiant pačiūžomis ritmušomis įvaryti, įmušti ar įmesti ritulį į varžovų komandos vartus. Ritmušos (A lazdos) ilgis 163 cm, storis 2,5 cm, koto plotis 3 cm, kablio plotis 5–7,5 cm. Ritulys – kietos gumos plokščias, juodas, 7,62 cm skersmens, 2,54 cm storio, 156–176 g masės diskas. Žaidimui vadovauja 3 aikštės teisėjai. Laimi komanda, daugiau kartų įmušusi ritulį į varžovų vartus. Žaidėjai avi batus su ledo ritulio pačiūžomis; kad išvengtų traumų, dėvi apsauginius kostiumus (kojų, alkūnių, krūtinės apsaugas, specialias trumpakelnes), pirštines, šalmus su veidą saugančiu stiklu (vartininkai – specialius kojų šarvus, kaukes). Yra mėgėjų ir profesionalų ledo ritulys.

Ledo ritulys atsirado 19 a. 6 dešimtmetyje Kanadoje. 1855 Kingstone žaistos pirmosios ledo ritulio varžybos. 1877 Montréalio universiteto studentai susistemino ledo ritulio taisykles, Kanadoje pradėjo kurtis ledo ritulio klubai. Nuo 1892 Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose reguliariai rengiamos profesionalų ledo ritulio Stenlio taurės (angl. Stanley Cup) varžybos. 1914 įkurta pirmoji ledo ritulio lyga (2006 tose šalyse buvo daugiau kaip 100 profesionalų ledo ritulio klubų, daugiau kaip 10 lygų, žymiausia jų – 1917 įkurta Nacionalinė ledo ritulio lyga (angl. National Hockey League, NHL). Europoje ledo ritulys paplito 20 a. pradžioje. 1908 įkurta mėgėjų Tarptautinė ledo ritulio federacija (pranc. Ligue Internationale de Hockey sur Glace, LIHG vėliau – angl. International Ice Hockey Federation, IIHF). 1910–1991 (nuo 1966 kasmet) vyko Europos, nuo 1920 (nuo 1930 kasmet) rengiami pasaulio vyrų, nuo 1990 – pasaulio moterų čempionatai. VII olimpinėse žaidynėse (1920 Antverpenas) surengtas ledo ritulio turnyras, 1920 vyrų ledo ritulys įtrauktas į žiemos olimpinių žaidynių programą, moterų – nuo 1998. 1920–2006 daugiausia pasaulio čempionatų apdovanojimų yra iškovojusi Kanados (46: 24 aukso; 13 sidabro; 9 bronzos medaliai), Čekoslovakijos / Čekijos (43: 12; 12; 19), Švedijos (42: 7; 19; 16), SSRS / Rusijos (41: 25; 9; 7), Jungtinių Amerikos Valstijų (16: 2; 9; 5) rinktinės. Geriausi užsienio ledo ritulininkai: V. Tretjakas, A. Ragulinas (Rusija), J. Holikas, O. Machaćas (Čekija), S. Tumba, L. Oksanenas, R. Petterssonas (Švedija), U. Kiesslingas, D. Hegenas (Vokietija).

LIETUVOJE ledo ritulys pradėtas žaisti Kaune 1922 Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) nario S. Dariaus iniciatyva. Nemuno uoste buvo įrengta čiuožykla. Pradžioje buvo žaidžiamas ne kanadietiškasis ledo ritulys, o vadinamasis bandy – rusiškasis (7 × 7 žaidėjus), vėliau – skandinaviškasis A; jo taisyklės mažai skyrėsi nuo kanadietiškojo. Pirmos rungtynės Lietuvoje įvyko 1922 01 22 Kaune tarp LFLS ir užsienio diplomatų (6:0 laimėjo LFLS). 1923–1924 žiemą vyko keletas rungtynių tarp LFLS ir Aviacijos komandų (11:2, 12:1, 6:2). 1926 surengtas I Lietuvos čempionatas (dalyvavo 4 komandos, nugalėjo LFLS, žaidė: A. Bankauskas, S. Darius, B. Baltuška, Strazdas, M. Bankauskas, K. Bulota ir A. Bulvičius). 1931 žaistos pirmosios draugiškos tarptautinės rungtynės Rygoje, Kauno universiteto rinktinė 4:3 nugalėjo Rygos universiteto komandą. 1932 K. Bulota iš Berlyno atvežė keletą lazdų, guminį ritulį ir subūrė nemažai žaidėjų, nuo tada pradėjo plisti kanadietiškasis ledo ritulys. 1932 Rygoje įvyko pirmosios oficialios tarpvalstybinės rungtynės Lietuva–Latvija (0:3), miestų rungtynes Ryga–Kaunas irgi laimėjo latviai (5:2). 1933 Kybartuose surengtos pirmosios tarptautinės rungtynės Lietuvoje, įvyko keletas rungtynių Kybartuose ir Eydtkuhnene (Vokietija) tarp šių miestų komandų (4:5, 2:1, 3:1, 7:1, 10:3). 1934 Lietuvoje rungtynės tarp Karaliaučiaus VFK ir Kauno čempionų LGSF baigėsi lygiosiomis 1:1, o LFLS svečiams pralaimėjo net 6:0. 1935 Kauno studentai dalyvavo SELL (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva) žaidynėse (užėmė 3 vietą), 1937 vėl žaista su Karaliaučiaus ledo ritulininkais (Kaune 1:0, Karaliaučiuje 1:1). 1937 tarpvalstybinės rungtynės su Latvija Rygoje pralaimėtos 0:1 (Kaunas–Ryga 1:1). 1938 Lietuva priimta į LIHG (IIHF) ir Lietuvos rinktinė (A. Bačinskas, V. Dornas, J. Grigalauskas, V. Ilgūnas, Jocius, A. Hofmanas, V. Karalius, J. Klimas, A. Kuzmickas, B. Kuzmickas, A. Mačius, V. Matulevičius) dalyvavo pasaulio čempionate Prahoje. Pirmose rungtynėse įveikė Rumunijos rinktinę 1:0 (įvartį įmušė V. Ilgūnas) ir trejas rungtynes pralaimėjo: Lenkijai 1:8, Vengrijai 1:10 ir Šveicarijai 0:15. Prieš 1938 pasaulio čempionatą Prahoje įvykusiame LIHG kongrese tarp 14 valstybių, dalyvaujančių čempionate, buvo ir du Lietuvos atstovai – J. Kalvaitis ir J. Grigaliauskas. 1940 Kaune pirmąkart žaidė Vilniaus ledo ritulininkai (Vilniaus LGSF įveikė Kauno LGSF 4:1, Kauno rinktinei pralaimėjo 0:5). 1940 Kaune įvyko tarpvalstybinės rungtynės Lietuva–Estija (1:2), Vilniuje – Vilnius–Talinas (0:1), Taline – Estija–Lietuva (2:0), Talinas–Kaunas (1:0). Geriausi 1922–40 žaidėjai: V. Ilgūnas, V. Karalius, J. Klimas. 1942–1943 vyko tik Lietuvos čempionatai.

Ledo ritulio plėtra iš pradžių rūpinosi Lietuvos sporto lygos Žiemos sporto komitetas (1923–1932, vadovas K. Bulota), vėliau – Kūno kultūros rūmų Vandens ir žiemos sporto sąjunga (1933–1940, vadovas A. Sutkus), Ledo ritulio komitetas (1941–1944).

Po II pasaulinio karo ledo rituliu ima rūpintis Ledo ritulio sekcija (1945–1958). 1946 (po 3 m. pertraukos) vėl surengtas Lietuvos čempionatas, Maskvoje įvyko parodomosios ledo ritulio rungtynės tarp Kauno ir Rygos komandų (3:3). Draugiškos rinktinės rungtynės su latviais baigėsi 0:4 ir 0:2. 1947 Kauno rinktinė dalyvavo SSRS I lygos čempionate (C grupės varžybose 12:1 įveikė Užgorodo Spartakų, 1:5 pralaimėjo Maskvos Dinamo ir 0:2 – Archangelsko Vodnikui). 1948 Kauno Spartakas SSRS čempionato grupės varžybose liko paskutinis, bet Z. Ganusauskas, V. Bursevičius ir J. Pimpis buvo kviečiami į SSRS rinktinę. 1950 SSRS čempionato II grupės varžybose vėl žaidė Kauno Inkaras (t. p. paskutinė vieta), 1953 B klasės – Kauno Žalgiris (8 vieta). Vėliau sąjunginėje arenoje dar mėginta žaisti 1958, 1960 (B klasės Pabaltijo zonos varžybose Lietuvos rinktinė abu kartus užėmė 4 vietą) ir 1961 (turnyras nebaigtas). 1959 Inkaras žaidė SSRS taurės rungtynes su Maskvos Dinamo ir pralaimėjo 1:16, 1962 SSRS tautų spartakiadoje dalyvavo Lietuvos rinktinė (pogrupyje užėmė 3 vietą, galutinėje įskaitoje – 9 vietą), kitose vykusiose SSRS tautų žiemos spartakiadose rungtyniavo jaunimo ir jaunių komandos.

1953 įvyko pirmasis Lietuvos ledo ritulio taurės turnyras. 1974 Lietuvos taurės finalo rungtynės tarp Kauno Inkaro ir Atleto pirmąkart surengtos ant dirbtinio ledo Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. 1977 Elektrėnuose buvo atidaryti pirmieji dirbtinio ledo rūmai, šis miestas pamažu ėmė tapti šalies ledo ritulio centru. 1978 dirbtinis ledas atsirado ir Kauno Bangos rūmuose.

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1992 Lietuvos ledo ritulio federacijai (įkurta 1958) – IIHF narystę, žaistos pirmosios oficialios rungtynės pasaulio čempionato atrankos turnyre Rygoje (Latvijai pralaimėta 2:13, Estijai – 1:6). Nuo 1994 ir Lietuvos jaunimo (iki 20 m.) rinktinė pradėjo dalyvauti pasaulio čempionatuose (didžiausias laimėjimas – 1997–1998 pasaulio D grupės, 2007, 2010 II diviziono B grupės čempionai). 1995 Lietuvos rinktinė Johanesburge (Pietų Afrikos Respublika) pasaulio čempionato C–2 grupės finale pralaimėjo Pietų Korėjai (5:2), rungtynes su Kroatija baigė lygiosiomis 3:3 (0:0, 0:2, 3:1) ir užėmė 2 vietą (D. Bauba buvo rezultatyviausias čempionate – 13 įvarčių, 8 rezultatyvūs perdavimai – ir gavo geriausiojo žaidėjo prizą, treneris V. Seninas). 1995 Elektrėnuose įvyko pirmasis oficialus IIHF turnyras Lietuvoje – pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionato C–2 grupės varžybos, trenerio V. Šliko vadovaujama rinktinė užėmė 1 vietą (5 pergalės iš 5 rungtynių, finale 4:2 įveikė Olandiją). 1996 pasaulio čempionato D grupės (taip buvo pervadinta C–2 grupė) turnyre, prasidėjusiame Kauno ledo rūmuose ir vykusiame Elektrėnuose bei Kaune (dalyvavo 8 rinktinės), Lietuvos rinktinė finale 3:1 įveikė Jugoslaviją (įvarčius pelnė D. Bauba, E. Bauba ir V. Škadausas) ir tapo turnyro nugalėtoja. 2002 pasaulio II diviziono B grupės turnyre Novi Sade (Jugoslavija) ir 2004 Elektrėnuose Lietuvos rinktinė užėmė 1 vietą, 2006 pasaulio 1 diviziono B grupės turnyre Taline (Estija) – 2 vietą (tai didžiausias Lietuvos ledo ritulio rinktinės laimėjimas pasaulio čempionatuose).

2009 įkurta Nacionalinė vaikų ledo ritulio lyga (NVLRL; prezidentai: 2009–2010 B. Nabuurs, nuo 2010 D. Zubrus, nuo 2009 vykdantysis direktorius A. Korneičiukas). Lygoje 2011–2012 žaidė 4 amžiaus grupių 27 komandos, iš viso 450 vaikų. NVLRL organizuojamuose atviruose vaikų ledo ritulio čempionatuose dėl pereinamosios Akropolio taurės (įsteigta 2010) varžosi komandos iš Lietuvos, Latvijos ir Rusijos.

2010 įkurta Nacionalinė ledo ritulio lyga (NLRL; nuo 2010 prezidentas D. Kasparaitis, nuo 2010 vykdantysis direktorius R. Valickas). 2011–2012 lygos 2 divizionuose (aukščiausiajame ir pirmame) žaidė 26 klubai (6 ir 20), 750 žaidėjų, teisėjavo 30 teisėjų. NLRL organizuoja atvirus Lietuvos ledo ritulio čempionatus, kuriuose komandos iš Latvijos, Rusijos ir Lietuvos varžosi dėl pereinamosios Akropolio taurės. 2012 NLRL surengė I Lietuvos veteranų ledo ritulio čempionatą, dalyvavo 6 komandos, čempionais tapo Kauno Bizonai.

2011 Vilniaus ledo ritulio mokykla Geležinis vilkas (įkurta 2004, vadovas A. Jadkauskas) Lietuvos geriausius ir talentingiausius 14–17 m. ledo ritulininkus subūrė į vieną komandą – Geležinis vilkas, komanda 2012 dalyvavo atvirame Baltarusijos jaunimo ledo ritulio čempionate (6 vieta).

2012 Lietuvoje veikė 2 profesionalūs ledo ritulio klubai: Elektrėnų Energija (įkurtas 1977, vadovas P. Nausėda, vyriausiasis treneris S. Krumkač; nuolatinė atvirų Latvijos ir Lietuvos čempionatų dalyvė) ir Vilniaus HC Baltica (įkurtas 2011, vadovas L. Kovaliovas, vyriausiasis treneris D. Medvedevas; nuo 2011 Jaunimo ledo ritulio lygos, Молодежнаяхоккейная лига, МХЛ, 2012 reguliariojo Lietuvos čempionato dalyvė).

Žymiausi Lietuvos ledo ritulininkai: NHL rungtyniavęs D. Kasparaitis (1992 žiemos olimpinių žaidynių čempionas, su NVS rinktine) ir D. Zubrus, t. p. A. Aleinikovas, broliai D. ir E. Baubos, D. Bernatavičius, R. Bučys, A. Jadkauskas, A. Kaminskas, A. Katulis, M. Kieras, š. Kuliešius, V. Paražinskas, D. Pliskauskas.

Tarptautinės kategorijos teisėjai: R. Maleckienė, R. Minkevičius, R. Narakas, V. Rudzinskas, D. Kuneikis, G. Kuneikis, A. Simankovas, V. Janušauskas, K. Janušauskas, B. Jakšys, T. Lauksėdis.

Dirbtinio ledo aikštės 2002 įrengtos Vilniuje (prekybos centre Akropolyje ir Pramogų arenoje), 2007 – Klaipėdoje, 2007 – Kaune, 2009 – Šiauliuose (visur prekybos centre Akropolyje). 2012 ledo ritulį Lietuvoje kultivavo apie 900 sportininkų, dirbo 15 trenerių, buvo daugiau kaip 30 komandų.

LLRF prezidentai (pirmininkai): A. Bilevičius (1958–1988), V. Skardžius (1988–1992), V. Gudiškis (1992–1998), G. Zubrus (1998), R. Bučys (1998–2010), P. Nausėda (nuo 2010), generaliniai sekretoriai: V. Skardžius (1971–1980), V. Beniušis (1980–1988), J. Ševeliovas (1988–1990), V. Gudiškis (1990–1992), R. Džiautas (1992–1998), V. Vaidogas (1998–2002), G. Kuneikis (2002–2010), V. Škadauskas (2010–2012), V. Budrauskas (nuo 2012).

L: Lietuvos ledo rituliui – 75 Vilnius: Lietuvos ledo ritulio federacija 1997.

Galerija