Kū́no kultūrà, asmens ir visuomenės bendrosios kultūros dalis – žmogaus įgimto kūno branda, tobulumas ir galių lygis, atitinkantis asmenybės raidos nuostatas, dvasinius poreikius, kultūros normas. Apima visus veiksnius, kurie per žmogaus kūną (mankštinimasis, žaidimai, sveikas gyvenimas ir kita) veikia bendrąją kultūrą, kai kūno lavinimas atitinka kultūros vertybes, normas, orientacijas, o kūno galios panaudojamos savo socialinėms, kultūrinėms, dvasinėms reikmėms tenkinti; tai fizinės ir dvasinės raidos, veikiamos pirmiausia fizinių pratimų, fizinio lavinimo ir auklėjimo, vyksmas ir rezultatas.
Skiriama asmens (fizinis pajėgumas, sveikata ir kūno grožis, valdomi intelekto ir valios, įprasminami doriniais tikslais), atgaivos, arba rekreacinė (laisvai pasirenkama, savanoriška nedarbinė fizinė veikla, žmogaus fizinių gebėjimų, emocinių, dvasinių galių atgaivinimo ir lavinimo fiziniais pratimais vyksmas), taikomoji, arba gamybinė (pramankšta, gamybinė mankšta, atsipalaidavimo pertraukėlės, tausojančios ir stiprinančios žmogaus jėgas prieš darbą, darbo metu ir po jo, palaikančios darbingumą), kūno kultūra.
Kūno kultūros ištakos
Kūno kultūra būdinga visoms visuomenės formacijoms. Gentinėje bendruomenėje buvo rengiami įvairūs žaidimai, varžybos, išbandymai, kurie imitavo darbo procesą, medžioklę, karo veiksmus, įvairias apeigas, ugdė fizinę jėgą ir ištvermę, valią. Senovės Kinijoje ir Indijoje 3000 metų prieš Kristų pastebėta kvėpavimo ir laisvųjų pratimų svarba žmogaus sveikatai. Kūno kultūra (vadinta gimnastika) buvo svarbi sudedamoji bendrosios kultūros dalis jau Antikos kultūroje. Gana plačiai Balkanų pusiasalyje ji buvo paplitusi jau 16–15 a. prieš Kristų. Vėliau Atėnų kultūroje kūno kultūra ir muzika tapo lygiavertės. Iš žmogaus kūną tobulinančių pratimų išsirutuliojo varžybos, vėliau žaidynės – Olimpijos (pradžia 776 metai prieš Kristų) ir kitos. Vidurinių amžių asketizmas nusmukdė kūno kultūrą; vėliau ji tapo riterių ugdymo sistemų pagrindu (buvo praktikuojama jojimas, fechtavimas, plaukimas, šaudymas iš lanko, imtynės, medžioklė, įvairūs žaidimai). Renesanso laikais kūno kultūros reikšmė didėjo. Kuriantis miestams, atsirado šaudymo, fechtavimo ir kitos brolijos, miestiečiai švenčių metu rengdavo įvairias varžybas, žaidimus su kamuoliu. Buvo steigiamos užmiesčio mokyklos (pirmoji – 15 a. pradžioje Italijoje), kuriose buvo ugdoma kūno kultūra.
Jau baigiantis 17 a. daugelyje Europos šalių suvokta, kad kūno kultūra gali tapti reikšminga žmonių sveikatai, jų fiziniam ir estetiniam auklėjimui tik įtraukta į mokyklų mokomųjų dalykų programas (pirmieji bandymai jau buvo 16 a. pabaigoje). Anglų pedagogas Richardas Mulcasteris (1530–1611) fizinius pratimus ir žaidimus traktavo kaip nepakeičiamas kultūros vertybes jaunosios kartos ugdymui. Čekų humanistas Janas Amosas Komenský (1592–1679) kūno kultūros dalyko dėstymą mokykloje susiejo su teorinių dalykų mokymu. Į visų Danijos mokyklų mokymo programas jau 1828 įtrauktas dėstomas kūno kultūros dalykas, padedantis siekti asmeninės kūno kultūros, t. y. fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, stiprinti sveikatą.
19 a. susiklostė dvi kūno kultūros sistemos: švedų (tam tikrų kūno dalių vystymo ir stiprinimo pratimų kompleksas; suformulavo Pehras Henrikas Lingas (1776–1839)) ir vokiečių (kėlė tikslą fiziniais pratimais ugdyti ne tik fizines, bet ir moralines vaikų savybes; jos plėtotė siejama su Johanno Friedricho Ludwigo Christopho Jahno (1778–1852) veikla).
Kūno kultūros raida Lietuvoje
Pirmieji kūno kultūros (fizinio lavinimo) požymiai aprašyti 12–13 amžiuje. Kūno kultūra, kaip fiziškai etinis dalykas, ugdantis visą žmogų, visą jo psichofizinę prigimtį, pritaikantis kitų mokslų žinias, Lietuvoje buvo suvokta tik 20 a. 4 dešimtmečio pradžioje. Iki tol mokyklose kūno kultūra traktuota kaip šalutinis, nesvarbus dalykas. Svarbus žingsnis plėtojant kūno kultūrą, jos mokslą buvo 1932 priimtas kūno kultūros įstatymas ir valstybinės institucijos, kuri rūpintųsi tautos kūno kultūra – Kūno kultūros rūmų – įsteigimas. Siekiant paskatinti visuomenę įsitraukti į kūno kultūros sąjūdį, 1932 buvo parengta tautinė Sporūtos (sporto rūmų talkos) kūno kultūros programa. Jos pagrindiniai akcentai buvo asmeninė ir socialinė higiena, žmogaus organizmo stiprinimas ir grūdinimas natūraliais gamtos veiksniais (saule, oru, vandeniu), harmoningas fizinis žmogaus lavinimas atkreipiant dėmesį į silpniau išvystytas raumenų grupes, funkcines sistemas, sąlygų kūno kultūrai plėtoti sudarymas, aktyvi tautinės kūno kultūros (tautinių žaidimų, žirgų sporto) propaganda, džiaugsmo, pasitenkinimo suteikimas, pasitikėjimo savimi ugdymas fiziniais pratimais, gerėjant fiziniam parengtumui, sveikatai, tarpstant gražiems tarpusavio santykiams. Tolesni reikšmingi kūno kultūros plėtrai žingsniai buvo Aukštųjų kūno kultūros kursų (1934) ir Valstybinio kūno kultūros ženklo įsteigimas (1936), parengta karių kūno kultūros programa (1936).
Moterų šaulių mankšta Palangos paplūdimyje (autorius nežinomas, 1934; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
epaveldas.lt
Kūno kultūros dalyko mokyklose tikslai pasiekiami ir uždaviniai sprendžiami įgyvendinant kūno kultūros programas – dokumentus, kuriuose išdėstyta kūno kultūros dalyko esmė, siekiai, struktūra, didaktinės nuostatos, turinys. Pirmoji mokyklinė (pradinėms mokykloms) kūno kultūros programa – Gimnastika ir žaidimai (1919), antroji, kurioje atsižvelgiama į mokinių amžių, remiamasi švedų fizinio auklėjimo principais, – Mankštybos, žaidimų programa (1925). Pirmoji vidurinių mokyklų programa parengta 1935; joje kūno kultūra prilyginama kitiems dėstomiems dalykams. Berniukams buvo skirtos 4 kūno kultūros ir karinio rengimo pamokos per savaitę, mergaitėms – 2–3. Algirdas Vokietaitis (1935) buvo parengęs kūno kultūros programą kaimo jaunimui.
1940–1941 ir nuo 1944 mokyklinės kūno kultūros programos rengtos remiantis BPDG (Būk pasirengęs darbui ir gynybai) ir PDG (Pasirengęs darbui ir gynybai) kompleksų reikalavimais. Mokyklų kūno kultūros programos parengtos 1947, 1954, 1984. Nors programos buvo centralizuotos (bendros) visai SSRS, Lietuvoje jos turėjo ir savitumų, rėmėsi mokslininkų, pedagogų rekomendacijomis. Be kūno kultūros pamokų, kurį laiką vidurinėse mokyklose prieš pamokas buvo rengiama mankšta.
Kūno kultūros dalyko mokyklose reikšmingumą labai sustiprino kvalifikuoti Lietuvos kūno kultūros institutą, paskui ir Vilniaus pedagoginį institutą baigę kūno kultūros mokytojai. Lietuvos aukštosiose mokyklose 1949 įsteigtos kūno kultūros katedros. Plėtojant kūno kultūrą svarbus vaidmuo buvo kūno kultūra kolektyvų įmonėse, gamyklose, įstaigose. Nuo 1949 jose įvesta gamybinė mankšta, dirbo gamybinės mankštos vadovai, metodininkai. Kūno kultūros sąjūdis vis labiau įgavo platų užmojį, vyko daug patrauklių renginių: 1977–1980 – sveikatos ir sporto šventė Nuo gintarinės Baltijos iki olimpinės Maskvos,
Alytaus 1-osios pradžios mokyklos trečiokų mankšta (autorius nežinomas, 1939; Alytaus kraštotyros muziejus)
epaveldas.lt
1981–1984 – Iš Nemuno krašto į olimpines aukštumas, nuo 1985 – Judėjimas – sveikata – našus darbas ir kiti. Iš viso Lietuvoje 1983 klubuose pagal gyvenamąją vietą mankštinosi ir sportavo apie 1 379 000 žmonių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę parengta nauja kūno kultūros programa, kurioje kūno kultūra suprantama kaip reikšmingas mokinių socialinės, pilietinės kultūros puoselėjimo veiksnys. Paskutinė programa priimta 1997, atnaujinta 2011. Joje vyrauja sveikatos stiprinimo paradigma, svarbiausias tikslas – pasiekti, kad tikslingas fizinis aktyvumas taptų mokinių poreikiu visam gyvenimui. Parengta (Juozo Rauckio, Danguolės Drungilienės) ir įgyvendinama ankstyvojo amžiaus (1–3 m.) vaikų kūno kultūros programa (2003). Imtos rengti ir įgyvendinamos (nuo 1999) vaikų darželiuose individualios sveikatos, vaikų fizinio aktyvumo programos (Eugenija Adaškevičienė).
Numatoma, kad iki 2025 visi Lietuvos 1–12 klasių mokiniai turės privalomas tris fizinio ugdymo pamokas per savaitę, kurios, tikimasi, pagerins mokinių sveikatą ir fizinį pajėgumą. Tai numatyta Lietuvos Respublikos sporto įstatyme. Naujos fizinio ugdymo programos ruošiamos Lietuvos sveikatos universitete.
