Fìzinis áuklėjimas, sudedamoji visapusiško ugdymo dalis – vientisas ir daugeriopas pedagoginis vyksmas, kurio tikslas – fizinio lavinimo ir auklėjimo priemonėmis išugdyti sveiką, stiprų, ištvermingą, gražų, išsilavinusį, dvasiškai turtingą žmogų. Šiame vyksme aktyvia fizine ir dvasine veikla individas įgyja būtinų fizinių, intelektinių ir socialinių įgūdžių, gerą sveikatą. Fizinis auklėjimas pabrėžia kūno ir sielos galių tarpusavio priklausomybę: sveiką sielą per sveiką kūną.
Fizinio auklėjimo vyksmo reali išraiška yra fizinio auklėjimo sistema – fizinio lavinimo, rengimo ir auklėjimo turinio ir jo raiškos formų visuma. Kiekvienoje visuomenės formacijoje ši sistema skiriasi ir įgyvendinama skirtingai, nes priklauso nuo konkrečios visuomenės ideologijos, fizinio lavinimo ir auklėjimo suvokimo, kūno kultūros, sporto ir kitų mokslų teorijos, metodikos, programų, normatyvų ir kitų dalykų.
LIETUVOJE taikoma fizinio auklėjimo sistema atskleidžia požiūrį į fizinį auklėjimą, kūno kultūrą, sportą, jų sampratą ir priedermę, vietą visuomenės gyvenime ir žmogaus vertybių sistemoje.
Jau senovės Graikijoje 6–4 a. prieš Kristų klestėjusi Atėnų fizinio auklėjimo sistema buvo pagrįsta visapusišku jauno žmogaus ugdymu, kad jų kūnas būtų parengtas ir klausytų kilnios sielos (Platonas).
18 a. vokiečių pedagogas Johanas Kristofas Frydrichas Gutsas Mutsas (Johann Christoph Friedrich GutsMuths; 1759–1839) paskelbė pamatinį veikalą apie fizinį auklėjimą mokykloje, 1793 kėlė uždavinį ugdyti ne tik fizines, bet ir moralines vaikų, paauglių ypatybes. Vokietijoje Johanas Kristofas Frydrichas Gutsas Mutso ir G. Fyto (G. Vieth; 1763–1836) mokyklinė gimnastikos sistema (akcentuojanti žaidimus, bendruosius ir rankoms stiprinti fizinius pratimus), F. L. Jano (F. L. Jan; 1778–1852) ir E. Eizeleno (E. Eiselen; 1792–1846) fizinio auklėjimo sistema suaugusiesiems, pagrįsta pratimais ant prietaisų (skersinio, lygiagrečių, arklio), žygiavimo, laipiojimo, sunkmenų nešimo ir kėlimo pratimais, atliekamais atvirame ore. Švedijoje Pehraso Henriko Lingo (Pehr Henrik Ling) sukurta fizinio auklėjimo sistema atsižvelgia į žmogaus organizmo ypatumus. Jungtinėje Karalystėje T. Arnoldas (T. Arnold; 1795–1842) sukūrė jaunimo auklėjimo sistemą, ugdančią kolektyviškumo, savitarpio paramos ir garbingos sportinės kovos įpročius per organizuotas kūno kultūros, sporto pratybas ir varžybas. Šioje sistemoje vyraujančią vietą užima žaidimai. Čekijoje Miroslavo Tiršo (Miroslav Tyrš; 1832–1984) sukurtos fizinio auklėjimo sistemos, dar vadinamos sakalų gimnastika, jų paskirtis – visapusiškas fizinis lavinimas, estetinis ir dorinis ugdymas.
Šios sistemos pagrindinė reali išraiška – Sakalų sąskrydžiai – gimnastikos šventės specialiai įrengtuose didžiuliuose stadionuose, jose dalyvaudavo po kelias dešimtis tūkstančių žmonių. Savitas fizinio auklėjimo sistemas sukūrė P. Lesgaftas (1837–1909) Rusijoje, Ž. Eberas (G. Hebert; 1875–1957) Prancūzijoje, K. Gaulhoferis (K. Gaulhofer; 1885–1941) Austrijoje, F. Nachtegalis (F. Nachtegall; 1777–1847) Danijoje ir kiti.
LIETUVOJE fizinio auklėjimo sistema, iš esmės pradėta kurti 20 a. 3–4 dešimtmetyje, rėmėsi pamatine nuostata, kad fizinis auklėjimas apima fizinį lavinimą, dvasinį ir intelektinį ugdymą, mokymą (protinimą), yra socialinio pobūdžio – auklėtiniai, siekdami savo tikslų, savanoriškai paklūsta visuomenės interesams. Pagrindinis šios sistemos tikslas – visapusiškas žmogaus auklėjimas. Jos esminiai bruožai ir siekiai: a) žmogaus kūno ir dvasios pradai turi sudaryti darnią sąrangą, siekti grožio ir gėrio, b) fiziniais pratimais, žaidimais, varžybomis lavinamos fizinės ypatybės, ugdoma meilė aplinkai ir artimui, formuojamos reikiamos būdo savybės, savigarba, garbingos sportinės kovos įpročiai, c) fizinis auklėjimas remiasi kitų mokslų (socialinių, filosofijos, biologijos ir kitų) žiniomis, d) siekiama kuo aukštesnio masinės kūno kultūros lygmens: tautos sveikatingumo, fizinio pajėgumo, tvirto nusiteikimo branginti ir ugdyti jėgas, e) mokoma jaunus žmones tikslingai, kultūringai praleisti laisvalaikį mankštinantis, žaidžiant, dorai rungtyniaujant, varžantis, keliaujant, f) sportas – būtina sudedamoji fizinio auklėjimo sistemos dalis – svarbus visapusiško jauno žmogaus ugdymo svertas, aukšto meistriškumo sportas – talentų šaltinis – tautos kūno kultūros lygis. Fizinio auklėjimo sistema buvo palyginti sparčiai kuriama ir sėkmingai įgyvendinama: parengtos kūno kultūros dalyko programos mokykloms, pradėti rengti (1934) kvalifikuoti kūno kultūros mokytojai, sutvarkyta ir išplėtota moksleivių sporto varžybų sistema, pradėtas (1931) leisti mokslinis metodinis žurnalas Fiziškas auklėjimas, imtos steigti visuomeninės sporto organizacijos (1919 – Lietuvos sporto sąjunga, 1920 – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, 1922 – Lietuvos sporto lyga), sporto klubai, 1932 priimtas kūno kultūros įstatymas ir įsteigta valstybinė institucija, tvarkanti šalies kūno kultūrą, sportą – Kūno kultūros rūmai, nuo 1921 imta rengti populiarių sporto šakų (lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, šaudymo, stalo teniso, teniso, plaukimo ir kitos) Lietuvos čempionatai, sporto šventės, tarptautines varžybas.
Fizinio auklėjimo sistemą įgyvendinti labai padėjo tam laikui gerų sporto salių (pirmiausia gimnazijų), stadionų statyba. Lietuviškos fizinio auklėjimo sistemos teorinius pamatus klojo ir ją įgyvendino Stasys Šalkauskis, Vosylius Sezemanas, Antanas Maceina, Antanas Jurgelionis, Algirdas Vokietaitis, Karolis Dineika, Vytautas Augustauskas, Stanislovas Šačkus, Vincas Petronis ir kiti.
1940–1941 ir nuo 1944 antrosios pusės fizinio auklėjimo sistema buvo pertvarkoma pagal SSRS fizinio auklėjimo sistemą. Imtos steigti sporto draugijos: Spartakas (1941), Žalgiris (1944), Dinamo (1944), Darbo rezervai (1945), Kolūkietis (1954, nuo 1956 Nemunas).
Svarbus jaunosios kartos fizinio auklėjimo, sportinio meistriškumo kėlimo veiksnys buvo vaikų ir jaunių (nuo 1947), aukštojo sportinio meistriškumo, olimpinės pamainos rengimo sporto mokyklų steigimas. Šios mokyklos apėmė visų Lietuvos miestų, rajonų įvairaus amžiaus vaikus, paauglius, jaunuolius. 1984 jas lankė beveik 73 tūkstančiai moksleivių. Buvo rengiamos masinės sporto varžybos: moksleivių (nuo 1946 ), aukštųjų mokyklų studentų (nuo 1949), šalies (nuo 1956) spartakiados, taip pat taurių varžybos: Tiesos laikraščio futbolo (nuo 1947), Sporto laikraščio tinklinio ir krepšinio (nuo 1964) ir kitos.
Didelę įtaką kūno kultūros, sporto sąjūdžiui 1945–1990 turėjo 1945 įkurtas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas, kurio absolventai – kūno kultūros mokytojai, treneriai, sporto organizatoriai, mokslininkai kūrė ir įgyvendino savitą, gerų rezultatų davusią fizinio auklėjimo sistemą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę fizinio auklėjimo sistema pertvarkoma pagal Vakarų Europos valstybių pavyzdį, bet atsižvelgiama ir į mūsų šalies tradicijas, sąlygas. Vėl kuriami sporto klubai, siekiama didesnio žmonių fizinio aktyvumo, geresnio jų fizinio parengtumo, geresnės sveikatos. Atgaivintas, patobulintas Lietuvos kūno kultūros ženklas ( Kūno kultūros ženklai) (1996), ėmė veikti Lietuvos ištvermingųjų sąjūdis (1989), Karolio Dineikos sveikatos sąjunga (1990, nuo 1996 Lietuvos sveikuolių sąjunga), Lietuvos bėgimo mėgėjų (1992), Sporto visiems (1991) asociacijos.
Esminį poveikį turėjo Lietuvos sporto organizacijų sugrįžimas arba įstojimas į tarptautines organizacijas, Lietuvos sportininkų ir komandų dalyvavimas oficialiose Europos, pasaulio varžybose, olimpinėse žaidynėse.
Pradėtos kultivuoti naujos sporto šakos: akmenslydis (2004), bočia (1992), smiginis (1995), paplūdimio tinklinis (1990), golfas (2000), trijulių krepšinis (1992) ir kitos.
