Džiudžìcu, džiudžitso, Jiu-Jitsu (jap. jiu – minkštas, lankstus, švelnus + jitsu – menas, meistriškumas, žaidimas, metodas), japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas; iki 15 a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. 18 a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 Japonijoje paplitus dziudo (supaprastintam ir sutrumpintam džiudžicu technikos variantui) džiudžicu liko elitiniu kovos menu. Europoje džiudžicu paplito po I pasaulinio karo, plačiau pasaulyje – 20 a. 6 dešimtmetyje. Labiausiai paplitusios džiudžicu rūšys: kovos būdai, leidžiantys kovoti su keliais ginkluotais ar beginkliais priešininkais (naudojami gynybos elementai: išlaikymai, smaugimas, smūgiai į jautrias kūno vietas); kovos technikos elementai naudojant tradicinį japonišką kardą (kataną; dar gali būti naudojamas peilis, saja, naginata), keturių dydžių lazdas, įvairių ilgių virves (suveržiant kaklą, surišant rankas ar kojas), rankų ir kojų pirštų skausmingus poveikius (laužimus, sukimus).
Neatskiriama džiudžicu kovos dalis yra kobudo – gynybos veiksmai įvairiais tradiciniais japonų ginklais (lazdomis, virvėmis, sajais, tonfomis ir kitais) nuo ginkluoto užpuoliko, mokymasis naudotis šiais ginklais siekiant veiksmingiau nuo jų apsiginti. Džiudžicu mokomi policijos, specialiųjų tarnybų darbuotojai. Vykdomos kelių rūšių džiudžicu varžybos: pagrindinės – technikos demonstravimo (demonstruojama įvairi džiudžicu technika su ginklais ir be jų), laisvojo stiliaus varžybos (kontaktinės dvikovos tarp įvairių stilių atstovų). Džiudžicu atstovai užima bene aukščiausias vietas laisvojo stiliaus kontaktinėse varžybose (aštuonkampio, kovos be taisyklių, bušido, absoliučiajame Eurazijos čempionate Rusijoje, Japonijoje ir kitose šalyse). Džiudžicu propaguoja nemažai organizacijų: Tarptautinė džiudžicu federacija (angl. International Jiu-Jitsu Federation, IJJF), įkurta 1977, vienijanti šio stiliaus atstovus visame pasaulyje, Tarptautinė budo federacija (angl. International Budo Federation, IBF), įkurta 1960, vienijanti įvairių stilių ir kovos rūšių atstovus, Tarptautinė kovos meno sąjunga (angl. International Martial Arts Union, IMAU), įkurta 1992, vienijanti džiudžicu, kobudo, karatė džicu (angl. karate-jitsu), kombat džicu (angl. combat-jitsu) plėtojančias organizacijas.
LIETUVOJE džiudžicu ėmė populiarėti po I pasaulinio karo. Nuo 1930 džiudžicu buvo dėstomas Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje kaip privaloma disciplina. 1936 išleistas džiudžicu vadovėlis. Vėliau, iki 1989, džiudžicu buvo primirštas ir jį kultivavo tik pavieniai asmenys. Nuo 1989 džiudžicu atgaivinamas, rengiami seminarai, 1991 įvyko pirmosios džiudžicu varžybos Lietuvoje. 1994 įkurta Lietuvos džiudžicu ir kobudo federacija (LDKF). Fedraugijos tikslas – propaguoti džiudžicu organizuojant ir rengiant seminarus, varžybas. 1997 Marijampolėje surengtos technikos demonstravimo varžybos, 1998 Šiauliuose – kontaktinių kovų čempionatas. Veikia džiudžicu kultivuojantys sporto klubai. 2008 pasaulio braziliškojo džiudžicu vicečempionu tapo Sergejus Grečicho, pasaulio jaunių čempione – Dominyka Obelenytė. LDKF prezidentas Olegas Sitnikovas (nuo 1994).
