Vladas Vitkauskas

Išsilavinimas ir veikla

1959–1970 mokėsi Viduklės vidurinėje mokykloje. 1975 baigė Kauno politechnikos institutą. 1975–1981 Vilniaus Žalgirio staklių gamyklos inžinierius konstruktorius. 1982–1987 Lietuvos komjaunimo centro komiteto organizacinio skyriaus instruktorius, sektoriaus vedėjas, 1987–1988 Vilniaus miesto Lenino rj. komunistų partijos komiteto instruktorius.

1988–1991 Vilniaus keliautojų klubo, 1991–1993 Vilniaus keliautojų klubo įmonės Vilka direktorius. 1993–2001 žurnalo Lithuania in the World redakcijos konsultantas. 2007–2008 Vilniaus jaunimo turizmo centro neformaliojo ugdymo mokytojas. 2008–2009 Vilniaus universiteto leidyklos direktoriaus pavaduotojas. Natūralios sveikatos centro Naturavita steigėjas, direktorius (nuo 2011). Žurnalo Santara konsultacinės kolegijos narys. M. K. Čiurlionio, Vydūno draugijų narys. Daugiau kaip 500 motyvacinių paskaitų lektorius, kultūros renginių, seminarų rengėjas.
Vilniaus respublikinio alpinistų klubo (su Kęstučiu Baleišiu, 1989), Lietuvos alpinizmo asociacijos (1996) steigėjas, pirmasis prezidentas (1996–1999).

Šaltinis nežinomas

Aukščiausios Lietuvos kalvos – Aukštojo – įteisinimo ir tvarkymo iniciatorius, organizatorius (2002–2006). Dalyvavo, organizavo ir vadovavo sudėtingiems kalnų žygiams Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre, slidėmis – Chibinuose, Poliariniame Urale, Beringo sąsiauryje (1994 bandė dreifuojančiais ledais pereiti iš Aliaskos į Čiukčių pusiasalį).

Sportiniai pasiekimai

Alpinizmas

Kalnų žygiais ir alpinizmu susidomėjo studijuodamas. Pirmasis treneris buvo mokytojas Kazimieras Pluščiauskas. Lietuvos pėsčiųjų turizmo čempionas, SSRS – vicečempionas (1977 Vakarų Sajanai).

2 kartus Lietuvos (1990 Chan Tengri – 6995 m, Tian Šanis; 1993 Džomolungma, arba Everestas, – 8848 m, Himalajai), Baltijos šalių (1993 Džomolungma, Himalajai; pirmasis iš Baltijos šalių) alpinizmo čempionas; kelionę į Himalajus organizavo ir kopė vienas, nes likus mėnesiui iki išvykimo Kaukaze žuvo jo bendražygis Aivaras Bojaras. Įkopė į daugumą aukščiausių buvusios Sovietų Sąjungos viršūnių: 1989 – Ismailo Samani (iki 1962 Stalino, 1963–1989 Komunizmo, 7495 m, Pamyras), Ozodi (iki 2020 Jevgenijos Korženevskajos, 7105 m,

Šaltinis nežinomas

Pamyras), 1990 – Qullai Abuali ibni Sino, arba Avicenos (iki 2006 Lenino, 7134 m, Pamyras), Chan Tengri (6995 m, Centrinis Tian Šanis).

Įkopė ir pirmasis pasaulyje iškėlė tą pačią Lietuvos vėliavą iškėlė aukščiausiose visų žemynų viršūnėse: Džomolungmoje (8848 m aukščiausias pasaulio kalnas, Eurazija, Himalajai), 1994 06 12 – Denali kalne (1896–2015 McKinley kalnas; 6194 m, Šiaurės Amerika, Aliaskos kalnagūbris), 1994 12 05  – Vinsono masyve (4897 m, Antarktida, Ellswortho kalnai), 1995 02 05 – Kilimandžare (5895 m, Afrika), 1995 11 02 – Kosciuškos kalne (2228 m, Australija, Australijos Alpės), 1996 02 25 – Aconcagua (6959 m, Pietų Amerika, Andai); taip pat 1993 08 04 – Elbruse (5642 m, Kaukazas) ir 1995 07 16 – Monblane (4807 m, Alpės). Visose viršūnėse paliko Baltijos jūros gintaro. Į Džomolungmą, Denali kalną, Aconcagua kopė vienas.
Pirmųjų lietuvių kelionių ir ekspedicijų į McKinley (1994), Kilimandžarą (1995), Monblaną (1995), Kosciuškos kalną (1995), Čilę ir Andų kalnynus (2002), į Karakorumo, Vakarų Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane (Baltistanas 2004) rengėjas ir vadovas.
Pirmasis lietuvis, įkopęs į aukščiausią Domeikos Kordiljeros viršūnę Doña Inés (5075 m) ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ojos del Salado (6893 m, Čilė, 2002) Anduose; vadovavo kultūrinei mokslinei ekspedicijai Ignotui Domeikai – 200 (kiti dalyviai: architektas, keliautojas Jonas Anuškevičius, geologas Gediminas Motuza-Matuzevičius, Lietuvos televizijos režisierius ir operatorius Vytas Jankevičius).

Oreivystė

Lietuvos skrydžių karšto oro balionu absoliutusis rekordininkas (su pilotu Vytautu Samarinu): aukščio (10 064 m – 2006), skrydžio nuotolio (334 km 530 m – 2007), skrydžio trukmės (9 h 21 min 30 s – 2007).

Fotografijos parodos

Surengė daugiau kaip 60 fotografijos parodų; iš jų Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2002), UNESCO Paryžiuje (2002), Lietuvos ambasadoje Delyje (2013), Chandra Samcher‘s Palace Katmandu (2013, pirmojo įkopimo į Džomolungmą Deimantinio jubiliejaus proga, Nepalo kvietimu, globojant Nepalo viceprezidentui Parmananda Jha). Tarptautinių fotografijos konkursų World Wide Tour Photo ’99 (1999) ir Gyvos Žemės mintys (2003) prizininkas. Meno kūrėjas (nuo 2005).

Leidiniai

Fotografijų kalendorius Everestas ’94 (1993, lietuvių ir anglų kalbomis), fotoalbumas Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks of the World (1998, lietuvių ir anglų kalbomis), knyga Everestas – manoji lemtis (2002).

Parašė knygų skyrius: Mano kalnas, mano likimas / My Mountain, My Destiny (Philipo Roberto Cousineau knygoje Sielos akimirkos / Soul Moments 1997), Apie savo keliones (Kęstučio Jono Švedo knygoje Geografinių atradimų istorija 1997), Ignoto Domeikos keliais nuo Santjago iki Atakamos (su Gediminu Motuza-Matuzevičiumi knygoje Ignotas Domeika 1802–1889, redaktorius Algimantas Grigelis, 2002; lietuvių ir anglų kalbomis), Į aukščiausias visų žemynų viršukalnes (knyga Lietuvos žemė, sudarytojai Rimantas Krupickas, Česlovas Kudaba, 2000), Mamos kalneliai prie Dubysos (Marijonos Birutės Navakauskienės knygoje Betygalos žemė 2001), Su Gražina Didelyte suvedė kalnai… (knyga Gražina Didelytė mūsų atminty, sudarytojas Vygandas Čaplikas, 2008), Į aukščiausias žemės viršukalnes (knyga Kalnams pašaukus, sudarytojas Vitalijus Stepulis, 2011), Didžiojo mokslininko ekspedicijų Čilėje keliais (su Gediminu Motuza-Matuzevičiumi knygoje Ignotas Domeika. Geologas, minerologas, kalnų inžinierius, sudarytojas ir mokslinis redaktorius Algimantas Grigelis, 2017), Aukščiau pasaulio viršukalnių, Everestas – manoji lemtis (Ingos Gresienės, Gitanos Notrimaitės-Muzikevičienės, Sauliaus Žuko vadovėlyje Literatūra, II dalis, 7 klasė, 2018), Artimi mintimis ir darbais (knyga Turiu eiti. Rimantas Krupickas: mokslininkas, geografas, keliautojas, sudarytojos Aušra Narbutaitė-Jorgensen, Linoreta Vasilevičienė, Sabina Pranculienė), Įžanginis žodis (Bronislavo Matelio knygoje Išgyvenimo dienoraštis, 2020).

Knygos Stanislovas Moravskis. Nuo Merkynės iki Kauno (sudarytoja Reda Griškaitė, 2009) fotografijų autorius.

Apdovanojimai

Gedimino ordino 1 laipsnio medalis (1994).
Kūno kultūros ir sporto departamento medaliai: Už aukštus sporto pasiekimus (1993), Už nuopelnus Lietuvos sportui (1993, 1998, aukso medalis – 2003). Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės komandoro ženklas Už nuopelnus Lietuvos sportui (2013).
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė (2003), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpiniai žiedai (2013).
Lietuvos Santarvės fondo Santarvės ordinas Pro Augenda Concordia (Už santarvės puoselėjimą, 2009).

Lietuvos kilnaus sportinio elgesio laureatas (1997). Pirmasis pasaulyje alpinistas apdovanotas Tarptautinio kilnaus sportinio elgesio (angl. Fair Play) komiteto garbės diplomu (1997) už dalyvavimą gelbėjant ir pargabenant nuo Džomolungmos žuvusios Nepalo ekspedicijos vadovės kūną.
Valstybinio turizmo departamento Gintarinė vėtrungė už tolimiausią ir garsiausią baltiško gintaro kelionę (2014).
Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklas Už asmeninį indėlį plėtojant transatlantinius ryšius bei LR pakvietimo į NATO proga (2003).

L: S. Sinkus Dievų tyla Utena 1997; T. Sakalauskas Duetai Vilnius 1998; S. Žvirgždas Susipynusios vieno medžio šakos Vilnius 1999; V. Narvilas Himalajų šviesa II Vilnius 2001; A. Pocius (sudarytojas) Viduklė Kaunas 2002; L. Railienė, V. Lamanauskas Pasaulio geografija Šiauliai 2002; J. Stauskaitė 13 × 13: Trylika klausimų trylikai vyrų Vilnius 2006; A. Pocius (sudarytojas) Raseinių kraštas Kaunas 2008.