Akademinis irklavimas

Irklãvimas, akadèminis irklãvimas, irklavimo sporto šaka – lenktynės sportinėmis irklinėmis (akademinėmis) valtimis. Irkluojama sverto principu veikiančiais pritvirtintais vienmenčiais irklais, sėdint ant judamų sėdynių nugara judėjimo kryptimi. Valtys (pavienės ir porinės) būna 8 klasių. Pavienių valčių, kurias kiekvienas sportininkas irkluoja 1 irklu, yra 5 klasės: dvivietė su vairininku (2+; tik vyrų; minimalus svoris 32 kg) ir be jo (2−; 27 kg), keturvietė su vairininku (4+; tik vyrų; 51 kg) ir be jo (4−; 50 kg), aštuonvietė su vairininku (8+; 96 kg); porinių valčių, kurias kiekvienas sportininkas irkluoja 2 irklais,–3 klasės: vienvietė (1×; 14 kg), dvivietė (2×; 27 kg), keturvietė (4×; 52 kg). Skiriamos amžiaus grupės: jauniai, jaunimas (iki 23 metų), suaugusieji ir meistrai (A – minimalus daugiau kaip 27 m., B – metų vidurkis ≥36, C – ≥43, D – ≥50, E – ≥55, F – ≥60, G – ≥65, H – ≥70, I – daugiau kaip 70). Pagal svorį išskiriami lengvojo svorio irkluotojai: vyrų įgulos svorio vidurkis neturi būti daugiau kaip 70 kg, kiekvieno įgulos nario (ir vienvietinininko) – daugiau kaip 72,5 kg, moterų įgulos – daugiau kaip 57 kg, narės (ir vienvietininkės) – daugiau kaip 59 kg. Vairininko – vyrų ir vaikinų (jaunių) įgulų – minimalus svoris 55 kg, moterų, merginų (jaunių) ir mišrių įgulų – 50 kg; mažiau sveriantis gali turėti iki 10 kg papildomą sunkmeną. Yra olimpinės rungtys: vyrų – 1×, 2×, 2−, 4×, 4−, 8+; moterų – 1×, 2×, 2−, 4×, 8; lengvasvorių vyrų – 2×, 4−; lengvasvorių moterų – 2×, ir neolimpinės rungtys: vyrų – 2+; moterų – 4−; lengvasvorių vyrų – 1×, 2−, 4×, 8+; lengvasvorių moterų – 1×, 4×. Rungtys žymimos pagal lytį ir amžiaus grupę: moterų raide W, vyrų – M, jaunių – dar ir raide J, jaunimo (iki 23 metų) – ir B; lengvo svorio – ir L.

Irklavimas atsirado Didžiojoje Britanijoje. 1715 čia surengtos pirmosios lenktynės, nuo 1829 organizuojamos tradicinės regatos. 19 amžiaus viduryje irklavimas jau buvo kultivuojamas daugelyje Europos šalių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje. 1892 įkurta Tarptautinė irklavimo federacija (pranc. Fédération Internationale des Sociétés d’Avirons, FISA), vienijanti 130 šalių (2008). Pirmasis Europos irklavimo čempionatas surengtas 1893 (vėliau čempionatai tapo atviri ir rengti iki 1973; nuo 2007 rengiami uždari suaugusiųjų čempionatai). Į olimpinių žaidynių programą vyrų irklavimas įtrauktas 1900, moterų – 1976; nuo 2008 irklavimas yra ir parolimpinių žaidynių programoje. Nuo 1962 rengiami pasaulio vyrų irklavimo čempionatai, nuo 1974 – moterų, nuo 1974 čempionatai rengiami kasmet; pasaulio čempionatai yra jaunių, jaunimo (iki 23 metų) ir suaugusiųjų. Be to, dar rengiami trys Pasaulio taurės etapai. Irklavimas daugiausia kultivuojamas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

Lietuvoje 1885 įkurtas pirmasis irklavimo sporto klubas Klaipėdoje (ji priklausė Prūsijai) – Neptūnas (kelis dešimtmečius sėkmingai varžėsi Prūsijos čempionatuose ir kitose regatose). 1908 įkurta irklavimo sekcija Vilniuje (1913 turėjo 72 narius, 10 valčių), 1912 surengta irkluotojų išvyka iš Vilniaus į Kauną, vyko regatos Verkiai–Vilniaus centras. 1912 Kauno Sakalo sporto organizacijoje įkurta irklavimo sekcija, 1913 Nemune atidaryta valčių prieplauka (atidaryme dalyvavęs Raudondvario grafas B. Tiškevičius padovanojo kelias valtis), buvo 10 valčių. 1912 ar 1913 irklavimo klubas įkurtas Šilutėje. 1920 įsteigtai Vilniaus irklavimo draugijai priklausė ir irklavimo klubų. 1923 Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Neptūnas į Lietuvos sporto lygą neįstojo ir toliau dalyvavo Prūsijos čempionatuose, 1926 ir 1929 Klaipėdoje organizavo regatas su jos irkluotojais (Kauno irkluotojai nebuvo kviečiami), 1929 dalyvavo Rygos regatoje, 1932 – reikšmingose regatose Vokietijoje, bet kaip atskira komanda, ne kaip Lietuvos atstovai, o 1934 visiškai pasitraukė iš Lietuvos (ir Klaipėdos krašto) sporto. 1931 Kaune prie Lietuvos jachtklubo (įkurtas 1921) įsteigta irklavimo sekcija, Kauno irkluotojai dalyvavo Rusnės, 1932 – Klaipėdos regatoje. 1936 Kaune surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas: valtimis su vairininku vyrai varžėsi 2000 m nuotolyje (laimėtojai ir jų rezultatai nurodyti skliaustuose) lengvomis dvivietėmis (Petraitis, Staškevičius, vairininkas S. Maziliauskas, 8.12,7), sunkiomis dvivietėmis (S. Vasauskas, S. Dautartas, vairininkas J. Jasinskas, 7.48,1), lengvomis keturvietėmis (Miškys, Bertė, Griningas, Peteraitis, vairininkas Arbušauskas, 6.28,3), sunkiomis keturvietėmis (įgula nenustatyta, 6.34,0). 1937 pradėjo irkluoti ir moterys, jos dalyvavo 1938 Lietuvos čempionate. Irklavimas buvo įtrauktas į pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados programą, varžytasi 2000 m nuotolyje valtimis su vairininku (laimėtojai ir jų rezultatai nurodyti skliaustuose) – sunkiomis dvivietėmis (Bulkė, Jurkštas, vairininkas M. Kapleraitis, 11.27,9), turistinėmis dvivietėmis (Petraitis, Lincevičius, vairininkas M. Kapleraitis, 11.56,1), lenktyninėmis keturvietėmis (V. Kmitas, J. Obelienis, S. Vasauskas, J. Gedminas, vairininkas M. Bursevičius, 9.50,8), lengvomis keturvietėmis (Miškys, Bertė, Peteraitis, Griningas, vairininkas Ruzgys, 9.10,3), sunkiomis keturvietėmis (Griningas, Peteraitis, Bertė, Miškys, vairininkas Ruzgys, 8.54,0), 1 km nuotolyje lengvomis keturvietėmis (M. Kazlauskaitė, Runkytė, V. Krepsaitė, Kavolytė, vairininkas Malčius, 5.13,2). Vilniuje ir Kaune buvo pastatytos irklavimo bazės. Irklavimui (ir visai kūno kultūrai ir sportui) iki 1940 12 vadovavo Kūno kultūros rūmai, nuo 1940 09 Irklavimo komiteto pirmininkas S. Dautartas, nuo 1943 – S. Vasauskas.

Per II pasaulinį karą irklavimo inventorius buvo išgrobstytas, irklavimo bazės sunaikintos. 1945 įkurta Lietuvos irklavimo federacija (LIF), Vilniuje pradėjo veikti Lokomotyvo draugijos irklavimo bazė, 1946 09 surengtos pirmosios po karo irklavimo varžybos – Vilniaus čempionatas, 1948 irklavimas pradėtas kultivuoti Kaune, 1949 – Klaipėdoje. 1949 09 25–28 Vilniuje (Neryje) įvyko Lietuvos vyrų ir moterų bei jaunių čempionatai. Vyrų irklavimo čempionais tapo: vienviečių valčių – J. Ščiupakas, keturviečių klinkerių – V. Puodžius, E. Vaitkevičius, A. Šiekštelė, J. Zaveckas, vairininkas A. Žebriūnas, keturviečių skifų – I. Demontas, P. Zinkevičius, M. Glaudelis, P. Kregždys, vairininkas S. Giedraitis, moterų vienviečių valčių – T. Gavrilova, keturviečių klinkerių – O. Kiušaitė, Z. Šablinskaitė, I. Muraškaitė, K. Šumilovaitė, vairininkas E. Putninas, keturviečių skifų – O. Kiušaitė, Z. Šablinskaitė, I. Muraškaitė, K. Šumilovaitė, vairininkas E. Putninas. 1951 Rygoje debiutavo Lietuvos rinktinė, kuri savo pirmąsias varžybas pralaimėjo.

Lietuvos irkluotojai 1952 pradėjo dalyvauti SSRS čempionatuose (jauniai laimėjo pirmuosius žetonus), 1956 – SSRS tautų spartakiadose. 1954 įvyko pirmasis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų irklavimo čempionatas: dalyvavo 7 aukštosios mokyklos, laimėjo Lietuvos kūno kultūros instituto komanda, vienvietėmis valtimis – jos nariai V. Palileikaitė ir V. Kučinskas. Šios tradicinėmis tapusios varžybos turėjo lemiamą įtaką irklavimo plėtotei Lietuvoje (studentai pradėjo labai sėkmingai varžytis Lietuvos, SSRS, Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse). Žalgirio aštuonvietės irkluotojos studentės: A. Čepaitė-Rainienė, D. Balčūnaitė-Vaisberg, I. Bačiulytė-Vaitkevičienė, V. Talaikytė-Šukevičienė, T. Pervenis, V. Aguotytė, G. Herbstaitė-Paulekevičienė, G. Talaikytė-Liutkevičienė, vairininkė N. Kalvelytė (treneris E. Vaitkevičius), tapo pirmosiomis irklavimo SSRS sporto meistrėmis, SSRS čempionate A. Bagdonavičius (Vilniaus universitetas) ir Z. Jukna (Vilniaus pedagoginis universitetas; vairininkas J. Blažys, 2+) užėmė 3 vietą.

Nuo 1962 vyksta Gintarinių irklų regata (nuo 1963 tarptautinė), nuo 1968 – Danės regata. Nuo 8 dešimtmečio Žalgirio, Dinamo ir kitos draugijos itin rūpinosi jaunųjų irkluotojų rengimu. Įsteigta specialių ir internatinių mokyklų – Trakuose 1973, Birštone 1977, daugėjo trenerių. 1973 pradėtos Lietuvos jaunimo žaidynės, nuo 1975 – moksleivių čempionatai, nuo 1988 – jaunių žaidynės. Jaunieji irkluotojai sėkmingai reprezentavo Lietuvą įvairaus lygio regatose, čempionatuose, spartakiadose.

Lietuvos irkluotojai nuo 1960 sėkmingai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, nuo 1961 – Europos, nuo 1962 – pasaulio čempionatuose (iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990, SSRS įgulose). XVII olimpinėse žaidynėse (1960 Roma) A. Bagdonavičius ir Z. Jukna (2+, treneris R. Vaitkevičius), XXI olimpinėse žaidynėse (1976 Monrealis, Montreal) V. Butkus (4×; treneris A. Arelis), K. Koženkova (8+, treneris E. Vaitkevičius) tapo vicečempionais, XIX olimpinėse žaidynėse (1968 Meksikas, Mexico) A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna (8+, treneris R. Vaitkevičius), XXI olimpinėse žaidynėse (1976 Monrealis) G. Šidagytė-Ramoškienė ir E. Kaminskaitė (2−, treneriai E. Vaitkevičius ir J. Aleksandravičienė), XXII olimpinėse žaidynėse (1980 Maskva) J. Narmontas ir I. Pinskus (8+, treneriai R. Rudžionis, G. Kučinskas) laimėjo bronzos medalius.

1962 vyrų aštuonvietė, kurios didžiąją daugumą sudarė Vilniaus Žalgirio irkluotojai (A. Bagdovaničius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, P. Karia, R. Vaitkevičius, tr. R. Vaitkevičius), pasaulio čempionate Liucernoje (Šveicarija) pelnė sidabro medalius, tradicinėje Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės sukakties iškilmių regatoje Filadelfijoje įveikė Jungtinių Amerikos Valstijų aštuonvietę, 1963 tapo Europos vicečempione. 1964 Lietuvos aštuonvietė (A. Bagdonanvičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, P. Karia, R. Vaitkevičius, treneris R. Vaitkevičius) laimėjo Henlio (Henley) regatos Grand Challenge Cup taurę. 1969 G. Šidagytė-Ramoškienė (treneris J. Pavilionis) tapo Europos čempione (laimėjo pirmąjį aukso medalį vienvietės irklavimo varžybose).

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 Lietuvos irklavimo federaciją priėmus į Tarptautinę irklavimo federaciją (FISA), irkluotojams atsirado daugiau galimybių dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose, tarptautinėse regatose ir ktitose varžybose (nebereikėjo užimti aukščiausių vietų SSRS varžybose). XXV olimpinėse žaidynėse (1992 Barselona) dalyvavo 8 irkluotojai (E. Petkus, J. Bagdonas, vairininkas V. Mačiulskis, 2+; treneris K. Bartkus, užėmė 9 vietą), XXVI olimpinėse žaidynėse (1996 Atlanta) – 3 irkluotojai. 1997 E. Petkus ir J. Bagdonas (2−; treneris K. Bartkus) laimėjo Pasaulio taurę, B. Šakickienė ir K. Paplavskaja (2×; treneris A. Arelis) 1997 ir 1998 pasaulio čempionatuose užėmė 7 vietą.

1995 Birštone pradėtos rengti A. Kikilo taurės, Trakuose – Lietuvos sporto klubų taurės regata. 1999 įvyko oficialus uždarų patalpų žiemos čempionatas Concept II treniruokliais, 2001 – pirmasis Lietuvos irklavimo federacijos žiemos turnyras. 2002 Trakuose pirmą karą surengtas Tarptautinės irklavimo federacijos pasaulio jaunių, 2006 Tarptautinės irklavimo federacijos pasaulio studentų čempionatas, 2008 surengta Tarptautinės irklavimo federacijos pasaulio irklavimo meistrų regata.

1999 Lietuvos irklavimo federacijai priklausė 9 sporto klubai Birštone, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Trakuose (čia yra vienintelė tarptautinius standartus atitinkanti irklavimo trasa), Vilniuje, juose įkurtose irklavimo bazėse dirbo 44 etatiniai treneriai, sportavo apie 200 irkluotojų, 2008 buvo 21 klubas, dirbo 40 trenerių, sportavo apie 400 irkluotojų; dar irkluojama Kauno rajone ir Prienuose.

Lietuvos irklavimo federacijos prezidentai: J. Obelienius (1946–1951), J. Pavilionis (1951–1957), A. Slanksnys (1957–1977), S. Rudžionis (1977–1985), B. Zaikauskas (1985–1989), E. Savickas (1989–1997), A. Jukna (nuo 1997).

Galerija