Fìzinis lãvinimas, kūno lavinimas, jo prigimties galių – fizinių ypatybių ir gebėjimų – plėtojimas, sveikatos stiprinimas, rengimas aukštesniems gyvenimo tikslams ugdymo priemonėmis, pirmiausia fiziniais pratimais. Fizinio lavinimo tikslas – stiprinant, lavinant kūną auklėti žmogų.
Fizinis lavinimas – specifinė visuomeninė veikla, atskirta nuo būtinų išgyventi materialių gėrybių įgijimo, kūrimo – prasidėjo prieš 80–8 tūkstančius metų prieš Kristų. Atsirado mėtomų įrankių, ginklų su kauliniais antgaliais, dantytų žeberklų. Vienam pagrindinių žmogaus egzistencijos šaltinių – stambių žvėrių medžioklei – tapus pavojingam, nebe užteko pavienių pastangų, paprastų įrankių. Reikėjo ne tik suderintos visų šeimos, genties narių veiklos, bet svarbiausia – gebėjimų veiksmingai naudoti įvairius medžioklės įrankius (lazdą, ietį, svaidyklę, žeberklą) reguliuojant metamo įrankio skriejimo greitį, trajektoriją, kryptį. Buvo būtina išmokti valdyti savo raumenis, panaudoti jėgą.
Nuo instinktyvaus puolimo ir gynimosi iki sąmoningų, koordinuotų, tikslingų ir tikslių judesių bei veiksmų žmogus ėjo ištisus tūkstantmečius. Veiksmingesnė medžioklė, maisto atsargos sudarė sąlygas socialinio pobūdžio veiklai: judesių, veiksmų mokymasis, patyrimo perdavimas atsiskyrė nuo medžioklės, kitų darbų. Atsirado tam tikrų nuotolių bėgimo pratimų, šuolių, šokių ir mėtymo judesius jungiančių pratimų. Mezolito ir neolito laikotarpiu (8000–3000 metai prieš Kristų) svarbiausiu materialių gėrybių įsigijimo ir kūrimo veiklos šaltiniu tapus žemdirbystei ir gyvulininkystei reikėjo išmokti joti, kilnoti sunkumus, išryškėjo imtynių, įvairių šokių per šventes reikšmė. Paaštrėjus kovai dėl derlingų žemių tapo svarbus karinis rengimas. Atsiranda nauja jaunuolių fizinio rengimo ir parengtumo patikrinimo forma – rengimasis įšventinimui į karius (vyrus), įšventinimo ceremonija įgauna varžybų pobūdį.
Graikijoje žmogaus kūną tobulinančių pratimų piešiniai ant uolų, akmens luitų siekia 3 tūkstantmetį prieš Kristų. Balkanų pusiasalyje fizinis lavinimas jau buvo paplitęs 15–14 amžiuje prieš Kristų (gimnastikos ir akrobatikos pratimai, bėgimas, imtynės, kumštynės, vežimų lenktynės). Fiziniai pratimai buvo nuolat tobulinami, populiarinami, kol pasiekė kultūros lygmenį ir peraugo į sporto varžybas.
LIETUVIŲ fizinį lavinimą liudijantys pirmieji šaltiniai – archeologinės iškasenos: mažos ietys, strėlytės, kirvukai, kiti fizinių pratimų ir žaidimų įrankiai, kurių kilmė sietina su žalvario amžiumi. Pirmosios rašytinės žinios apie baltų genčių žaidimus, šokius, lenktynes siekia maždaug 887–901.
12–13 amžiuje lietuvių gyvenimo aprašymuose minimi įvairūs žaidimai (ritinis), pramogos. Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas Matas Pretorijus (1635–1707), aptardamas lietuvių žaidimus, pamini, kad vyrai ritinį muša su lazdomis, daro visokius gimnastikos triukus, vaikščioja kojokais, mergaitės mėgsta žaisti Trečias bėga… Jis taip pat pažymi, kad lietuvių žaidimai, pramogos padėjo pasiruošti darbui, medžioklei, kovai su priešais. Apie fizinius pratimus, žaidimus, turėjusius taikomosios vertės, rašė rašytojas ir etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (19 amžiaus pradžioje), Motiejus Valančius, tautosakininkai broliai Antanas ir Jonas Juškos, J. Višinskis. Simonas Daukantas teigė, kad senovės kalnėnai ir žemaičiai mankštindavosi: kaip mešką, šerną ant savęs skriejant vienu smūgiu nublokšti arba karėje taip neprieteliui užsiausti, kad jis nuo vieno smūgio kėkšterėtų. Ilgainiui susiformavo lyg ir aukštesnė taikomoji fizinio lavinimo pakopa – fizinis rengimas – fizinių pratimų, žaidimų naudojimas intensyviai lavinant fizines ypatybes, kompleksinius gebėjimus, reikalingus karinei (karinis fizinis rengimas), intensyviai fizinei (pagalbinis), konkrečios sporto šakos varžybinei (specialusis fizinis rengimas) veiklai.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940) teorinius fizinio lavinimo pagrindus kūrė filosofai, pedagogai ir kūno kultūros specialistai: Stasys Šalkauskis, Vosylius Sezemanas, Antanas Maceina, Vydūnas, Antanas Jurgelionis, Algirdas Vokietaitis, Vytautas Augustauskas, Karolis Dineika. Jie priėjo prie svarbios išvados, kurią galima apibendrinti Algirdo Vokietaičio žodžiais: fizinis lavinimas yra judesiai ir veiksmai, lavinamai veikiąpsicho-fizinę asmenybę. Jis yra ne sau tikslas, o tik priemonė asmenybei ugdyti, kur kūnas yra pradinis taškas, o tikslas visas žmogus. Fizinis lavinimas skirtas žmogui auklėti, o ne vien kūnui stiprinti ir lavinti. Pirmasis Lietuvos mokslininkas, išsamiai nagrinėjęs žmogaus fizinį lavinimą ir 1925 Paryžiuje apgynęs daktaro disertaciją Kelios pastabos apie fizinį lavinimą (jo kilmė, dabarties būklė, ateitis), Antanas Jurgelionis, be kita ko, įžvelgė svarbų fizinio lavinimo požymį, turintį esminę įtaką žmogaus ugdymui: kūno kultūros ir tautos identitetą. Tinkamai fiziškai lavinant ir auklėjant jaunimui suteikiamos visos sąlygos sutapti su tautos kūnu ir siela. Toks esminis požiūris į fizinį lavinimą ir buvo diegiamas į praktiką, pirmiausia mokyklose, kai pradedant 1918 imta kurti savita fizinio lavinimo sistema, kai fizinis lavinimas buvo suvoktas kaip fizinis auklėjimas.
20 amžiaus antrojoje pusėje (nuo 1954) vaikų (nuo 3 metų), paauglių, jaunimo fizinį lavinimą šeimoje, mokykloje, laisvalaikiu, fizinio parengtumo ir tobulinimo programas nagrinėjo, metodines knygas pradinių (1964), vyresniųjų klasių (1968) kūno kultūros mokytojams rengė Valerija Stakionienė ir jos pasitelkti mokslininkai: V. Meškonytė-Urickaja, Vincentas Blauzdys, Elena Brazytė-Puišienė, Vida Volbekienė, Audronius Vilkas, pedagogai praktikai: Agirdas Makštelė, Alfonsas Vietrinas ir kiti. Eugenija Adaškevičienė tyrinėja ikimokyklinio amžiaus vaikus, jos talkininkai Juozas Rauckis, R. Dilienė, Zina Birontienė – vaikų ir moksleivių, taip pat turinčių atramos ir judėjimo sistemos negalią, fizinio lavinimo problemas. Studentų problemų sprendimą analizuoja Jonas Petras Jankauskas, Juozas Genevičius, Povilas Tamošauskas. Labai suaktyvėjo neįgaliųjų fizinio lavinimo metodologijos tyrimai, tyrimo rezultatų diegimas į praktiką, paskelbta vertingų darbų: Ramunės Adomaitienės (2003), Kęstučio Skučo (2003), Laimutės Bobrovos (2004) ir kitų.
