Olìmpinis są́jūdis, visų olimpizmo vertybes pripažįstančių asmenų ir institucijų suderinta, organizuota, visuotinė ir nuolatinė veikla. Olimpiniam sąjūdžiui vadovauja Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK). Pagrindiniai olimpinio sąjūdžio organizatoriai: nacionaliniai olimpiniai komitetai, tarptautinės ir nacionalinės olimpinių sporto šakų federacijos, olimpinių žaidynių organizaciniai komitetai, kitos TOK pripažintos organizacijos, taip pat sportininkai, treneriai, teisėjai. Priklausymo olimpiniam sąjūdžiui sąlyga – Olimpinės chartijos (Chartija) laikymasis ir TOK pripažinimas. Tikslas – plėtoti kūno kultūrą ir sportą kaip vieną svarbiausių žmogaus fizinės ir dvasinės harmonijos siekimo priemonių, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, ugdyti sportininkų tarpusavio supratimą ir draugystę. Sąjūdis apima penkis žemynus, jo kulminacija – pasaulio sportininkų susibūrimas didelėje sporto šventėje – olimpinėse žaidynėse. Sąjūdžio simbolis – penki sunerti žiedai. Apie Olimpijos žaidynių ir jų idėjų atgaivinimą dar Renesanso epochoje užsiminė italas L. Palmeris (1405–1975), paskui vokiečių pedagogas, kūno kultūros teoretikas ir praktikas J. Gutsas-Mutsas (Guts-Muths, 1759–1839). Naujausiųjų laikų sąjūdžio pradžia laikoma 19 a. pabaiga, kai prancūzas baronas P. de Kubertenas (Coubertin) 1888 pirmą kartą viešai išdėstė Olimpijos žaidynių atgaivinimo principus, o 1892 11 25 Sorbonos universitete Paryžiuje paskaitė garsiąją paskaitą Olimpinis renesansas.
LIETUVOJE sąjūdį galima suskirstyti į tris etapus: I etapas – 1922–1940, II etapas – 1940–1988, III etapas – nuo 1988. Sąjūdžio pradžia laikomi 1922, kai buvo įkurta Lietuvos sportui vadovavusi visuomeninė organizacija Lietuvos sporto lyga (LSL). 1932 LSL funkcijas perėmę Kūno kultūros rūmai negalėjo vadovauti olimpiniam sąjūdžiui, nes buvo valstybinė institucija, todėl pasaulinėms olimpiadoms rengtis buvo nuspręsta steigti Olimpinį komitetą. Kadangi dėl susidariusių sudėtingų aplinkybių Lietuva 1932 nedalyvavo X olimpinėse žaidynėse Los Andžele (Los Angeles, JAV) ir III žiemos olimpinėse žaidynėse Leik Plaside (Lake Placid, Jungtinės Amerikos Valstijos) bei 1936 – XI olimpinėse žaidynėse Berlyne ir IV žiemos olimpinėse žaidynėse Garmiše-Partenkirchene (Garmisch-Partenkirchen, Vokietija), Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) buvo įsteigtas tik 1937. Jo pagrindinė užduotis – surengti 1938 Lietuvos tautinę olimpiadą, t. p. rūpintis Lietuvos sportininkų dalyvavimu olimpinėse žaidynėse. 1939 iš TOK gautas oficialus narystės patvirtinimas ir kvietimas 1940 dalyvauti XII olimpiados žaidynėse Helsinkyje. Dėl prasidėjusio II pasaulinio karo šios ir V žiemos olimpinės žaidynės Garmiše-Partenkirchene neįvyko. Užsimezgę glaudūs Lietuvos olimpiečių ryšiai su TOK SSRS okupacijos ir aneksijos metais buvo nutraukti, represuota nemažai sąjūdžio dalyvių – olimpinio sporto vadovų, organizatorių, sportininkų. 1952–1988 Lietuvos sportininkai dalyvavo devynių olimpiadų žaidynėse ir dvejose žiemos olimpinėse žaidynėse kaip SSRS atstovai. Pasikeitus politinėms sąlygoms 1988 12 11 atkurtas LTOK vėl ėmė vadovauti Lietuvos olimpiniam sąjūdžiui ir siekti, kad būtų sugrąžintas į tarptautinį olimpinį sąjūdį. 1991 LTOK teisės atkurtos – buvo gautas TOK kvietimas Lietuvos sportininkams atskira komanda 1992 dalyvauti XVI žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje (Albertville, Prancūzija) ir XXV olimpinėse žaidynėse Barselonoje (Ispanija). Nuo tada LTOK vėl vadovauja Lietuvos olimpiniam sąjūdžiui ir rūpinasi šalies sportininkų dalyvavimu olimpinėse žaidynėse.
L: A. Poviliūnas Olimpinė Lietuva 1918–2008 metais: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai Vilnius 2010.
